Teisiami Daktarų grupuotės nariai Klaipėdos apygardos teisme tarė paskutinį žodį. Čia netrūko skambių frazių apie Tėvynę Lietuvą, pokario rezistenciją, būrį išlaikomų vaikų, sąžiningą verslą, atgailos žodžių bei priesaikų, jog viskas, ką jie pasakė, yra tiesa.

Vadeiva išspaudė ašarą

Netrumpą kalbą perskaitęs Henrikas Daktaras tvirtino esąs nekaltas ir prašė jį išteisinti.

"Jeigu aš reikalingas Lietuvai, tai norėčiau už Lietuvą mirti. Sėdėti kalėjime nebenoriu. Sušaudykite mane arba išteisinkite!" – rėžė H.Daktaras, baigdamas pusvalandį trukusią kalbą ir pats susigraudinęs nubraukė ašarą.

Trumpa pauzė, kol žiauriausiu nusikaltėliu vadinamas vyras susitvardė, privertė suabejoti, ar jis neįskaito pasiruošto teksto, tačiau išraudęs veidas ir paskubomis nubraukta ašara bylojo apie tikrą H.Daktaro susijaudinimą.

Garsiausiu šalies nusikaltėliu vadinamas kaunietis teigė pavargęs nuo audringų įvykių, sakė, kad norėtų gyvenimo saulėlydį praleisti su žmona, džiaugdamasis bendravimu su keturiais vaikais ir trimis vaikaičiais.

Naudodamasis paskutiniojo žodžio teise H.Daktaras dar kartą įrodinėjo nebūręs gaujos, neliepęs vykdyti nusikaltimų, neorganizavęs egzekucijų, nerengęs žmogžudysčių.

Dėstė naują žudynių versiją

Netrumpą jo kalbos dalį sudarė bandymas įtikinti, kad 1996 m. kalėdamas Lukiškėse jis neturėjo nė menkiausios galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu, taip pat ir negalėjęs duoti nurodymo susidoroti su verslininku Sigitu Čiapu.

"Jis buvo mano draugas, padėjo man, neturėjau tikslo jo žudyti", – tikino H.Daktaras.

Kaltinamas organizavęs šio verslininko nužudymą iš Lukiškių kalėjimo jis ne tik neigė tai daręs, bet ir aiškino pareigūnų netirtą versiją. Rusijoje valstybės saugumo mokslus ėjęs S.Čiapas gyręsis ryšiais su kaimyninės šalies specialiosiomis tarnybomis, jo buvę draugai prie kapo viešai pažadėjo atkeršyti žudikui ir tai esą įvykdę.

Esą S.Čiapas pusketvirto milijono markių buvo skolingas verslininkui Gintarui Pluščiauskui, todėl jis neva organizavęs jo nužudymą, o po poros metų pats dėl to padėjo galvą.

Pasak H.Daktaro, 1996 m. su S.Čiapu susidorojo G.Pluščiausko draugas Valdas Jakutis, o 2004 m. nušautas ir jis.

H.Daktaras tikino, kad nuo sovietmečio, kai buvo išduotas devynių draugų, suprato, kad reikalus reikia tvarkyti vienam.

"Su manim norėjo susidoroti, todėl ir Agurkinius įkalbinėjo prieš mane kalbėti", – aiškino jis.

Pranašavo karjeros pabaigą

H.Daktaro kalba buvo persunkta palyginimais su politikų prieš Lietuvą įvykdytomis piktadarybėmis, ne kartą paminėjo ir pedofilijos skandalo herojus.

Gaujos vadeiva vadinamo H.Daktaro kalbos esmė buvo įrodyti, kad buvę bendražygiai jį apkalbėjo dėl pareigūnų pažado atleisti nuo bausmės už žmogžudystes bei kitus nusikaltimus.

Prisimindamas liudytojus ir nukentėjusiuosius, kurie išdrįso jį kaltinti piktadarybėmis, kaunietis kiekvienam jų rado apibūdinimą. Pavyzdžiui, Loreta Ganusauskienė, pasak H.Daktaro, vis dar pyksta, kad netapo jos meilužiu, kad nesutiko būti piršliu jos vestuvėse su Rimantu Ganusausku. Jis vadino šią moterį tipiška barakuda, ieškančią vyro su stora pinigine.

Kabėdamas apie pareigūnų nesąžiningumą H.Daktaras tvirtino, kad jo giminaitis Deivis Ganusauskas už galimybę likti laisvėje sumokėjo 300 tūkst. eurų bei paaukojo savo butą Brėmene.

"Palyginus mane su Policijos departamento pareigūnais, man tik trupinius nuo jų stalo rinkti", – vaizdžiai reiškė mintis H.Daktaras.

Vardydamas prokurorus, kurie yra tyrę įvairius su jo vardu siejamus nusikaltimus, H.Daktaras vedė paralelę tarp Artūro Paulausko, kuris trumpam net buvo tapęs valstybės galva, ir Zdislavo Tuliševskio, šioje byloje palaikiusio kaltinimą.

"Ar prokuroras neketina tapti prezidentu? O jeigu mane išteisintų, ar Z.Tuliševskiui kitą kartą neteks manęs ginti?" – klausė H.Daktaras.

Kliuvo nuo garsiausio šalies nusikaltėlio ir žiniasklaidai. Neva iki 1996 m. jis buvęs vienas populiariausių kauniečių, o vėliau pradėtas juodinti ir šmeižti.

"Prašyčiau mane teisti teisingai ir garbingai. Prašau mane išteisinti, nes nesu kaltas", – baigė savo pasisakymą H.Daktaras.

E.Abarius kalbėjo be raštų. Kaip visada, logiškai dėstantis mintis vyras taip pat aiškino, kad jokio nusikalstamo Daktarų susivienijimo nebuvo, o jei ir buvo, jis tokiame nedalyvavo.

Kaltinamąją prokuroro kalbą pavadinęs keista E.Abarius teigė, kad vadovautasi laikraščių straipsniais bei knygomis. Pasak jo, iš 120 liudininkų didesnioji pusė nekalbėjo nieko, kas susiję su byla.

"Prokuroras teigė, kad ši byla yra dalis Lietuvos istorijos. Nieko panašaus, tai Vilijampolės ar, geriausiu atveju, Kauno istorijos dalis", – kalbėjo E.Abarius.

Jis neneigė, kad būta bendrų pinigų, tačiau už juos buvo ne pirkti ginklai, o skolinta remontams, verslams.

"Mūsų tikslas buvo verslas. Galbūt jis buvo ne visai legalus, bet tada daug kas buvo nelegalu. Buvo gandų, buvo visokių minčių, bet aš asmeniškai nieko nedariau", – dėstė kaltinamasis.

Iš gaujos pilkuoju kardinolu vadinamo vyro kalbos buvo galima suprasti, jog jis nesitiki gailestingumo.

E.Abarius prašė nepriteisti ekstradicijos išlaidų, nes pareigūnams buvo žinoma apie jo ketinimą keliauti į Suomiją, tad buvę galima sulaikyti Lietuvoje.

Be to, E.Abarius stebėjosi 110 tūkst. litų įkainotu jo bei H.Daktaro turto vertinimu.

Rolandas Zaveckas buvo trečias teisiamasis, kuris visiškai nepripažino kaltės. Jis tikino nebuvęs Lietuvoje, kai buvo vykdomi nusikaltimai, kuriais jis kaltinamas. Nerasta ginklų, telefono, ant kitų daiktinių įrodymų neaptikta jo pėdsakų.

Kitų kaltinamųjų liudijimus prieš jį R.Zaveckas vadino pramanais ir prašė jį išteisinti.

Prisiminė pokario baisumus

Aršiausiais H.Daktaro ir E.Abariaus priešais tapę Rimvydas Žilinskas bei Vidmantas Gudzinskas graudeno teisėjus nuoširdžiai pripažindami savo kaltę, apgailestaudami ir atsiprašydami nukentėjusiųjų.

Abu šie vyrai prisiminė pokarį.

"Bijojau rizikuoti pranešdamas apie ruošiamą S.Čiapo nužudymą. Panašius jausmus išgyvenau 1948 m. būdamas ketverių. Tada per šventą Oną prie Išlaužo buvo sušaudyti mano dėdės ir seneliai. Nušautas dėdė užgriuvo ant manęs, mama ištraukė iš po kruvino lavono", – pasakojo R.Žilinskas.

Vyras tikino nebuvęs nei girtuoklis, nei priklausomas nuo kitokių kvaišalų, esąs ligotas ir norįs sąnarių operacijos, todėl prašė nekeisti jam kardomosios priemonės iki įsiteisės sprendimas.

"Turėjau tris žmonas, penkis vaikus, su visais esu geruoju. Viena dukra dar yra nepilnametė, ji žaidžia Lietuvos rinktinėje. Prisiekiu prieš nukentėjusiuosius, artimuosius, teismą ir prieš Dievą, sakiau tik tiesą", – aiškino R.Žilinskas.

V.Grudzinskas prisiminė, kad jo tėvai buvo politiniai kaliniai, o į Lietuvą jį parsivežė septynmetį vaiką. Užaugęs su mintimi, kad visi kariškiai yra okupantai, o visi uniformuoti – "kėgėbistai", jis visada vengęs pareigūnų draugijos. Į nusikaltimus teigė įsitraukęs nenoromis, viskas prasidėję nuo spirito verslo.

Atgaila už piktadarybes atėjusi po to, kai susirgo mirtina liga.

"Nenorėjau padaryti to, mano veiksmus lėmė baimė. Turiu dvi mažas dukras, todėl prašau bausti kaip galima švelniau", – prašė V.Gudzinskas.

Gėda prieš savus vaikus

Šampaniniais vadinti jaunesni vyrai tikino iš kvailumo ar romantikos susidėję su nusikaltėliais, tačiau jau seniai supratę, kad tai buvo didžiulė klaida.

Rimgaudas Lantuchas teigė, jog byla buvo "pritraukta" prie garsiausių pavardžių. Pripažinęs savo kaltes vyras teigė dirbąs dviejuose darbuose ir su nusikalstamu pasauliu nebeturintis nieko bendro.

"Man 40 metų, gėda sėdėti čia. Turiu keturis vaikus, verslą, gyvenimo tikslus. Vaikai jau moka naudotis internetu, jie paskaito ir klausia apie tai, kas rašoma. Autoritetas šeimoje sušlubavo. Mano įmonėje dirba apie 420 žmonių, jiems taip pat nemalonu į akis žiūrėti, nors aš nenuskriaudžiau nieko. Lapių nevogiau, žmonių nemušiau. Aplinkybės susiklostė taip, kad dalyvavau dviejuose nusikaltimuose. Tai dėmė visam gyvenimui. Dabar pats nesuprantu, kam man reikėjo tų nuotykių", – kalbėjo bokso teisėjas Audrius Gudomskas.

Renaldas Stončius, nuo 1996 m. dešimtmetį gyvenęs JAV, atviravo bėgdamas nuo juodos savo praeities pasikeitęs pavardę. O grįžęs į Lietuvą apsigyvenęs Klaipėdoje, kad nebesutiktų nė vieno senų laikų bendrininko. Dabar tris mažus vaikus auginantis vyras dirba ir prašė neskirti jam laisvės atėmimo bausmės.

Panašiai tikino esą nieko bendro su praeitimi nebeturintis ir Saulius Vaitukaitis.

Visi šie vyrai prašė arba kaip galima švelnesnės bausmės, arba taikyti senaties terminą.

Paskutiniojo žodžio nepasakė du kaltinamieji. Kitas teismo posėdis įvyks balandį.