Girulių kempingo brolija: bičiulystė visiems laikams

Naujos patirties iššūkiai

Kai antrąją karo Ukrainoje savaitę į Klaipėdą staiga plūstelėjo didžioji pabėgėlių banga – per dieną po šimtus šeimų – miesto vadovai ne tik kreipėsi į klaipėdiečius, prašydami priglausti atvykėlius, bet ir patys ieškojo laisvų patalpų mieste.

Nors buvo tik kovo pradžia ir dar gana šaltoka, ukrainiečius nuspręsta apgyvendinti ir Girulių kempingo vasarvietėse.

12 keturviečių stacionarių namelių, kuriuose paprastai įsikurdavo turistai tik vasaros sezonu, prisiglaudė savo tėvynę priversti palikti karo pabėgėliai.

Savotiškais jų globėjais tapo kempingą valdantys Klaipėdos turizmo informacijos centro darbuotojai, kurie lig šiol daugiausia dirbo tik su turistais, atvykstančiais į Klaipėdą.

Tad ši nauja patirtis – priimti ne šiaip svečius, o didelės nelaimės ištiktus žmones – jiems irgi tapo nemenku išbandymu.

"Pirmųjų atvykėlių sulaukėme kovo pradžioje, per visą laikotarpį mūsų nameliuose gyveno per 30 šeimų. Jos keitėsi. Vieni gyveno truputį ilgiau, laukdami socialinio būsto, kiti – trumpiau, treti, kiek pagyvenę, išvyko į kitus Lietuvos miestus ar atgal į Ukrainą", – pasakojo R.Savickienė.

Grįžę neišvengė nelaimės

Su kai kuriais jų, nusprendusiais grįžti namo nepasibaigus karui, R.Savickienės teigimu, ryšys išliko.

Kempinge gyvenusi močiutė su dviem anūkėm ir dar viena globojama mergaite išvyko atgal į Kijevą ir dar viena šeima grįžo į Chersono regioną, į Apostolovą.

Su Apostolove gyvenančia Natalija R.Savickienė palaiko ryšį nuolatos.

Kartą per savaitę, o kartais ir dažniau, kalbasi telefonu.

"Mums labai rūpi, kaip jiems ten sekasi, o ir jiems to bendravimo ir moralinio palaikymo labai reikia. Nes ne taip seniai juos ištiko nelaimė. Natalijos vyras yra ūkininkas, augina javus, saulėgrąžas, tai juos abu laukuose dirbančius sužalojo atsitiktinio sprogmens skeveldros. Vyrui stipriai sumaitota ranka, buvo sužeista ir pati Natalija. Mes labai džiaugiamės, kad jie bent jau gyvi", – kalbėjo Romena.

Jie visi nori namo

Nors kempingo nameliuose ukrainiečiai gyveno gana neilgai, nes jau vasarą čia įsikūrė poilsiautojai, o karo pabėgėliai susirado būstus kitur, su pirmaisiais savo globėjais iš Turizmo informacijos centro ukrainiečiai ir toliau nuoširdžiai bendrauja.

"Praėjusį sekmadienį vakare su keliomis ukrainietėmis buvome pasivaikščioti prie jūros, paskambinome Natalijai į Apostolovą. Ir ji patvirtino, kad būdama Klaipėdoje ilgėjosi Ukrainos, o kai grįžo namo, ilgisi Lietuvos, Klaipėdos, žmonių, kuriuos čia sutiko. Jai antrino ir kitos ukrainietės, jos neabejoja, kad, išvykusios iš mūsų miesto, jos labai jo ilgėsis", – šypsojosi R.Savickienė.

Bendros pabėgėlių nuotaikos yra kone identiškos – jie kiekvieną dieną nori namo, nors čia jau įsidarbino, leidžia vaikus į mokyklą, bet kasdien galvoja ir kalba, kaip važiuos namo, į Ukrainą.

Natalija į Klaipėdą buvo atvykusi su dviem savo dukromis, kurios grįžusios įsiliejo į savo kariaujančios tėvynės realybę.

Vyresnioji mergaitė baigė vidurinę mokyklą ir tapo studente Kijeve, kita dukra moksleivė, tačiau, kadangi Apostolove visos mokyklos susprogdintos, mergaitė mokosi nuotoliniu būdu ir su meile prisimena tas dienas, kai teko laikinai prisiglausti Klaipėdoje.

Dar viena ukrainiečių šeima, gyvenusi kempinge, išvyko į Norvegiją, nors Klaipėdoje jiems viskas tiko ir patiko, bet jie nusprendė laikinai prisijungti prie artimų giminaičių, įsikūrusių Norvegijoje.

"Kaip tik šią savaitę gavau žinutę iš Aleksandro, šeimos tėvo, jis labai džiaugėsi, kad jų miestelis ir namai Ukrainoje išvaduoti nuo okupantų. Tai jo žmonos tėvai iš okupuotos teritorijos Charkovo apskrityje bandys persikelti į tą jų namą ir jame įsikurti. Bendros pabėgėlių nuotaikos yra kone identiškos – jie kiekvieną dieną nori namo, nors čia jau įsidarbino, leidžia vaikus į mokyklą, bet kasdien galvoja ir kalba, kaip važiuos namo, į Ukrainą", – pasakojo R.Savickienė.

Ryšys: po Joninių R.Savickienė subūrė bendram susiėjimui visus Klaipėdoje likusius ukrainiečius, kurie pirmosiomis karo savaitėmis prieglobstį rado kempinge Giruliuose. R. Savickienės asmeninio archyvo nuotr.

Vaikai – visų svarbiausi

Klaipėdietę, iš pat pradžių įsiliejusią į veiklą, sprendžiant pabėgėlių problemas, itin nustebino ypatingas ukrainiečių rūpestis savo vaikais.

Jie stengėsi, kad tik nenutrūktų vaikų mokymasis, tad vos atvykę vieni jų pradėjo mokytis Klaipėdos mokyklose, kiti iškart jungėsi prie nuotolinių pamokų Ukrainoje.

Tėvai ieškojo ir būrelių, kad tik jų vaikai ką nors veiktų, nesėdėtų namie, slegiami slogių minčių, ne pagal amžių per sunkių vaikams.

Išgirdę netoliese važiuojantį traukinį, šoko iš lovų, nes galvojo, kad karas prasidėjo ir čia.

"Jie atvykę iš Mariupolio, iš Charkovo apylinkių, iš okupuotų teritorijų, jiems teko namus palikti labai sudėtingais keliais, kai kuriems – per Rusiją, kiekvieno jų istorija labai dramatiška. Ir patys tėvai iškart ieškojo darbo, kad tik nebūtų išlaikytiniais. Jie mums nuolat siūlo, gal gali kuo padėti, jie nori būti naudingi. Jie netgi vengia imti Raudonojo Kryžiaus produktų krepšelį, nes tikina, kad jau patys uždirba", – kalbėjo R.Savickienė.

Šiems žmonėms, kol pasiekė saugią vietą, teko tokie išbandymai, kad sunku net įsivaizduoti.

"Yra pas mus dvi mamos iš Nikolajevo, atvykusios su trimis vaikais. Jos iki šio karo nebuvo išvykusios į užsienį. Maža to, ne itin tvirtus vairavimo įgūdžius turinčios moterys buvo priverstos sprukti nuo apšaudymų ir važiuoti per kelias valstybes, kol pasiekė Lietuvą ir Klaipėdą. Visų jų istorijos labai skirtingos ir skaudžios", – teigė R.Savickienė.

Iš namų išginti svetimos kariuomenės atakų, po sudėtingos kelionės pasiekę Lietuvos pajūrį, apgyvendinti Giruliuose, pirmosiomis dienomis pabėgėliai patyrė dar vieną šoką.

"Net įsivaizduoti negalėjome, kad juos taip išgąsdins važiuojančio traukinio gaudesys. Atvykome iš ryto jų aplankyti ir pamatėme išsigandusias akis. Klausiame, kas atsitiko? Jie prasitarė, kad, išgirdę netoliese važiuojantį traukinį, šoko iš lovų, nes galvojo, kad karas prasidėjo ir čia. Teko labai daug pastangų įdėti, kad jie ilgainiui nurimtų ir pasijustų saugūs", – tvirtino R.Savickienė.

Atsisveikinimas: ukrainietė Natalija iš Apostolovo, Chersono regione, nuoširdžiausiai dėkojo už klaipėdiečių svetingumą, bet nusprendė grįžti namo, nes reikėjo rūpintis savo ūkiu, kur ji visai neseniai buvo sužeista atsitiktinių skeveldrų. R. Savickienės asmeninio archyvo nuotr.

Bičiuliai visam gyvenimui

Vis dėlto ne visi turės, kur grįžti Ukrainoje. Yra kelios šeimos iš Mariupolio, kurį rusų kariauna pavertė milžinišku kapu.

"Panašu, kad bent jau viena šeima iš Mariupolio bandys kurtis Klaipėdoje. Pas mus buvo dar viena šeima iš ten, abu publicistai, rašytojai, jie tolesniam gyvenimui pasirinko Vokietiją. Buvo sukurtas dokumentinis filmas apie Mariupolį, tai mūsų Girulių kempingo gyventoja – viena pagrindinių herojų toje juostoje", – pasakojo R.Savickienė.

Girulių kempinge buvo apgyvendinta ir šeimyna iš Luhansko, šių ukrainiečių dukra šiemet baigė vidurinę mokyklą, įstojo į universitetą Kaune, studijuoja anglų kalbą.

Merginos mama yra ukrainiečių kalbos mokytoja ir Klaipėdoje ji dirba mokytoja.

Ši šeima sugrįžti į savo tėvynę svarstys tik tuo atveju, jei Luhanskas bus išlaisvintas iš okupantų.

"Ką jie kalba apie Rusiją, rusus, užpuolusius jų šalį? Keikia. Jie patys neslepia, kad tai tautai atleisti jie negalės. Ir aš juos suprantu. Paradoksalu, bet dauguma atvykėlių yra rusakalbiai ukrainiečiai, rusų kalba buvo nuolat kalbama jų šeimose, darbe ir kitur, tačiau dabar kalbėdami jie įterpia daug ukrainietiškų žodžių. Manau, kad jie ilgainiui pereis prie ukrainiečių kalbos", – teigė R.Savickienė, netikėtai tapusi mažos karo pabėgėlių, su kuriais ryšys užsimezgė visam gyvenimui, brolijos dalimi.