Socialinio būsto nuomininkas į neviltį varo trisdešimt metų kaimynystėje gyvenusią šeimą. Žmonės tikina, kad dėl landyne paversto kaimyno buto jie nebegali gyventi savo namuose.

Socialinis būstas – landynė

Ramiojoje gatvėje iš motinos paveldėtame bute gyvenanti klaipėdietė tikino buvusi šokiruota savivaldybės sprendimo leisti privatizuoti socialinį būstą kaimynystėje gyvenančiam girtuokliui.

„Su šiuo žmogumi esame bendrasavininkiai. Pirmame aukšte esantis butas padalytas keliems savininkams. Keturis kambarius šiame bute turiu aš, vieną valdo savivaldybė, o paskutinysis ką tik privatizuotas kaimyno vardu. Visas butas turi vieną bendrą įėjimą, bendrą tualetą, virtuvę“, – dėstė Birutė (tikroji pavardė redakcijai žinoma).

Moteris tikino, kad keliolika metų gretimai gyvenantis kaimynas tiek apdergė savivaldybės būstą, jog šioji net buvo surašiusi aktą ir esą svarstė iškeldinti nuomininką.

Birutė bandė tartis su kaimynu, kad šis pats išsikeltų, ieškojo jam nupirkti butą.

„Net siūliau savivaldybei nupirkti butą ir susikeisti. Kol vyko procedūros, pasikeitė įstatymas. Bandžiau parduoti savo būstą – niekas neperka dėl tokios kaimynystės. Išbandyti visi būdai. Gyvenimo man toliau čia nebus, beliks eiti į gatvę“, – guodėsi klaipėdietė.

O Klaipėdos miesto savivaldybė, vieną dieną žadėjusi spręsti tvarkingos klaipėdietės bėdą, kitą dieną – asocialiam asmeniui leido galutinai įsitvirtinti šiame bute.

„Dabar jo niekas su tanku nebeišvys. Tad kieno interesus gina mūsų valdžia? Normalaus miestiečio ar išlaikytinio, visuomenei pavojingo nusikaltėlio?“ – piktinosi moteris.

Apiplėšė su bendrais

Moteris stebėjosi, kad ne kartą tikrintas savivaldybei priklausantis būstas yra visiškai apleistas, todėl tokia artima kaimynystė kelia grėsmę.

„Aš negaliu čia gyventi, vadinasi, lieku be namų. O šis gyvenimą pragėręs vyras yra saugomas ne tik įstatymų, bet ir mūsų valdžios. Visai neseniai savivaldybės komisija apžiūrėjo patalpas ir nustatė, jog nuomininkas savivaldybės turtu nesirūpina. Man buvo pranešta, kad jam bus siūloma išsikelti. Jei nesutiks, teismo keliu žadėta iškeldinti“, – tikino kaimynė.

Birutė sakė, kad už butą jai tenka mokėti nemažus pinigus.

„Už šiukšlių išvežimą sumokėjau 700 litų, nors mano kojos čia nebūna“, – aiškino moteris.

O už šildymą ir vandenį susidariusias skolas girtuokliaujančiam vyrui savivaldybė nurašė.

Maža to – moterį kaimynas apiplėšė.

„Išlaužė duris ir apiplėšė. Laiptinėje radęs pranešimą, kad gavau iš „Sodros“ pinigų, puolė ieškoti. Išlupo grindis, išdraskė sienas – žvalgėsi slaptavietės. Išnešė paltus, rado auksinius papuošalus. Policija sulaikė ne tik jį, bet ir dar keturis vyrus. Jiems iškelta baudžiamoji byla. Negi man ir toliau čia gyventi?“ – klausė gyventoja.

Ne savivaldybės reikalas

Klaipėdos savivaldybės Turto ir privatizavimo skyriaus vedėja Genovaitė Paulikienė dienraščiui aiškino, kad šio namo gyventojas turėjo teisę privatizuoti būstą nuo 1994 metų.

„Jam leista privatizuoti gyvenamąjį plotą dar Seimo komisijos leidimu. Mes negalime pažeisti įstatymo ir atimti tokią žmogaus teisę“, – aiškino specialistė.

Socialinio būsto skyriaus darbuotoja Kazimiera Drūnienė tikino, kad ne savivaldybės pareiga rūpintis žmogaus saugumu. Klerkams nerūpi, ar jų įpiršta kaimynystė nekelia grėsmės.

„Ką mes galime padaryti, čia ne mūsų reikalas. Savivaldybė – ne policija. Mes jam siūlėme persikelti į kitą būstą, priversti mes negalime. Kaimynė su juo gyvena, tai ji galėjo ir kreiptis į teismą. Negi savivaldybė stovės ten ir saugos, kad nevogtų. Tegul ta moteris pati saugo savo turtą“, – rėžė savivaldybės Socialinio būsto skyriaus specialistė Kazimiera Drūnienė.

Dėl savivaldybės įpirštos kaimynystės be namų likusi moteris teigė, jog kreipėsi į visas valdžios institucijas, tačiau pagalbos taip ir nesulaukė.

„Nugyveni gyvenimą ir negali net saugių namų turėti. Aš net prašiau leisti man įsirengti atskirą įėjimą į savo butą, juk pirmas aukštas. Ne, net to man negalima – kultūros paveldo paminklas šis namas. Ką man daryti? Pasikarti ar su trotilu eiti prie savivaldybės durų?“ – apmaudu netvėrė moteris.

Kartojasi panašios istorijos

Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento vadovė Nijolė Laužikienė, išklausiusi moters istoriją, patikino, kad Seimo 1994 metais duoto leidimo privatizuoti šiam vyrui būstą savivaldybė ignoruoti negali.

„Spėjau įsigilinti tik į pusę šio klausimo dalies. Tačiau, kaip sužinojau, Seimo leidimo ignoruoti mes negalėjome. Žmogus gyveno šiame bute, jis turi teisę jį privatizuoti. Bandysim susitikti su šia moterimi ir galbūt kažkuo dar galėsime padėti. Aš pati įsipareigoju tuo užsiimti“, – tikino N.Laužkienė.

Miesto valdžios neveiksnumas sprendžiant agresyvių ir taurelės nevengiančių socialiai remtinų asmenų problemas stebina jau ne pirmą kartą.

Viename Vingio gatvės name trijų kambarių bute gyvenantys žmonės negalėdavo patekti į būstą, nes kaimynai, užrakinę duris, neįleisdavo šeimos į namus. Du iš buto kambarių priklausė savivaldybei, trečiasis – privati nuosavybė. Ilgus metus kentęs socialiniame būste gyvenančios šeimos patyčias, klaipėdietis užtarimo ieškojo ne tik savivaldybėje. Tada gyventojas, neapsikentęs kaimynų reikalavimų prisiimti kaltę už subraižytus baldus, kvietė net policiją, žurnalistus. Tačiau gyvenimo su neprognozuojamais kaimynais šio būsto savininkė – savivaldybė – žmogui negalėjo palengvinti.

Kita neįtikėtina istorija išsispendė tik įsikišus dienraščiui. Herkaus Manto gatvėje gyvenusi jauna motina su septynerių mėnesių dukrele niekaip negalėjo deklaruoti mažylės gyvenamosios vietos iš savivaldybės nuomojamame būste. Valdžios nenoras įregistruoti mergaitę esą buvo grįstas apsidraudimu, kad vėliau šią šeimą neva bus sunkiau iškeldinti. Stabilių pajamų neturinti jaunoji mama negalėjo net gauti išmokų už vaiką, nes nedeklaruota mergaitės gyvenamoji vieta. Tik tuomet, kai šia istorija pradėjo domėtis „Klaipėdos“ žurnalistai, savivaldybė sutiko spręsti problemą.