G. Povilaitytė: tapatybės dalis – santykis su žmonėmis ir Dievu („Metų klaipėdietės“ konkursas)

Apie darbą

Darbas iš tikrųjų užima didelę vietą mano gyvenime. Aš ilgai ėjau link šito darbo, labai ilgai apie tai svajojau ir to norėjau, tad priimu jį kaip dovaną. Žmonės, kurie yra bendruomenėje, yra ir mano draugai, ir bendradarbiai, galima sakyti, jie labai didelė mano gyvenimo dalis. Iššūkius, kuriuos tenka priimti, irgi priimu kaip dovaną ir mokymąsi, augimą. Man tai yra didelė ir mano tapatybės dalis. Dažnai negaliu atskirti to, kad kažką darau aš, nuo to, ką darome mes kartu. Galvoju, kad visada reikia palikti tarpelį, kad gali gyvenime būti ir kitaip, bet šiuo metu esu čia laiminga.

Apie šeimą

Mano šeima yra mano tėvai ir sesės šeima, savo šeimos neturiu. Tai yra artimiausi žmonės, kurie visada yra šalia. Ryšiai gražūs. Sesė gyvena Vilniuje, turi didelę šeimą. Dažnai susitinku su jos vaikais, nes jie čia leidžia atostogas. Tėvai gyvena netoli manęs, čia pat Klaipėdoje. Dažnai bendraujame ir dažnai susitinkame. Šeima – pagrindinė atrama. Mano tėtis yra klaipėdietis, o mama – žemaitė, kilusi iš Plungės, bet visą gyvenimą gyvena Klaipėdoje.

Apie pomėgius

Norėčiau daugiau keliauti negu dabar keliauju. Prieš kelerius metus išbandžiau slidinėjimą su draugų kompanija. Šiaip esu bailoka, tad tai buvo didelis iššūkis. Bet su draugais iš tikrųjų galiu daug ką nuveikti. Jeigu draugai užkrečia savo pomėgiais, labai lengvai pasiduodu, jeigu tik yra galimybė. Muzika – vienas pagrindinių pomėgių. Visą gyvenimą, kiek save atsimenu, kur nors dainavau – chore, ansambliuke ar folkloriniame ansamblyje. Iš tikrųjų visą gyvenimą mane lydėjo įvairi muzika – tiek folklorinė, tiek klasikinė, tuo irgi labai džiaugiuosi, nes atsivėrė tam tikri nauji horizontai, naujas žmonių ratas, su kuriais buvo galima viską pamatyti kitaip. Vienas mėgstamiausių dalykų – kelionės, naujos patirtys. Iš tokių įspūdingesnių kelionių buvo Izraelis. Buvo keistas jausmas. Nors tai buvo piligriminė kelionė, tarsi susijusi su religija, labiau širdį palietė gamta ir pats kraštas, nes tai buvo visai ne tai, ką mes esame įpratę matyti. Ir šiaip kelionėse labai didelį įspūdį man daro gamta, kalnai, šalys, kurios stipriai skiriasi nuo mūsų, ir patys žmonės, miestai, jų kultūra. Labai dažnai net pamirštu fotografuoti, neturiu tokio didelio įpročio, tad fotografuoju akimis, stengiuosi viską „sugerti“. Dar viena įspūdingesnių kelionių – kartu su mama, ėjome Jokūbo kelią į Santjago de Kompostelą, dviese nužygiavome ne visą kelią, apie 240 kilometrų iš Porto į Santjago de Kompostelą. Kelionė irgi buvo įspūdinga. Kraštovaizdis ne taip greitai keitėsi žygiuojant pėsčiomis, bet tada pamačiau takus, žoles, pievas. Kelionėje praleidome 11 dienų, tai buvo įspūdinga patirtis. Taip pat mėgstu skaityti istorines knygas, detektyvus, tokias knygas, iš kurių galiu gauti peno mintims, ir dramas, daugiausia romanus.

Apie Klaipėdą

Klaipėda man visų pirma reiškia namus. Tai – miestas, kurio, man atrodo, neįmanoma greitai pažinti, nes nėra likę daug to mūsų paveldo, to mūsų gyvenimo, kurį Klaipėda gyveno šimtmečius, jo paviršiuje tarsi nėra. Todėl taip greitai negali to užčiuopti, kaip kituose Vakarų Europos miestuose, kurie nebuvo sugriauti. Miesto pažinimas man asmeniškai ateina labai lėtai ir vėlgi man labai padeda mano epizodinis darbas vienoje Klaipėdos radijo stotyje „Radijogama“, kurioje truputėlį darbuojuosi kurdama laidelę apie Klaipėdą. Mano pašnekovai iš tikrųjų mane labai praturtina, kalbiname įvairius žmones. Taip pamažu Klaipėda atsiskleidžia ir supranti, kad nedaug težinai apie ją ir dar laukia didelė, ilga kelionė. Tad Klaipėda yra mylimas miestas. Teko truputėlį gyventi ir Kaune, epizodiškai Vilniuje, ieškant darbo po studijų. Iš tikrųjų supratau, kad nenoriu gyventi niekur kitur, tik Klaipėdoje, nes tai yra miestas, kuriame galiu patogiai jaustis, lyg savo drabužyje.

Gyvenimo kredo

Neturiu tokio, kurį galėčiau pasakyti vienu sakiniu. Bet labai svarbus santykis su žmonėmis, tai turbūt yra pagrindas. Beveik viską pasaulyje galima išspręsti geranorišku žvilgsniu į kitus žmones, tada viskas klostosi palankiai, kokios bėdos benutiktų, visada atsiras geranoriškų žmonių ir pagelbės, kartu ir tu kažkam gali būti naudingas, jeigu tik leidžia išmanymas, aplinkybės. Tad santykis nėra kredo, bet vienas svarbiausių gyvenime dalykų. Ir, aišku, santykis su Dievu, tai toks kredo, kurį krikščionys kartoja kiekvieną sekmadienį.

Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą

Smagu, kad yra pastebėtos įvairios moterys, įvairių sričių ir nebūtinai jau turinčios svarių apdovanojimų. Manau, kad yra svarbu pamatyti tuos, kurie kiekvieną dieną dirba sąžiningai savo darbą ir galbūt nėra garsūs. Manau, kad šis konkursas suteikia tokią galimybę.