Vienas iš aštuonių Kovo 11-osios aktą pasirašiusiųjų klaipėdiečių Eugenijus Gentvilas įsitikinęs: šia diena kiekvienas lietuvis turėtų didžiuotis, o ne niurzgėti ir peikti savo šalį.

Būtų triumfavusi TSRS

– Kodėl buvo pasirinkta būtent kovo 11-oji? Gal galėjo būti kitas laikas nepriklausomybės paskelbimui?

– Tai turėjo būti greitas sprendimas, nes kitaip būtų buvę sudėtinga naujai išrinktai Sąjūdžio didžiajai daugumai priiminėti įstatymus tarybinėje Aukščiausiojoje Taryboje. Antra priežastis buvo ta, kad kovo 12-ąją vyko TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Jame buvo planuojama Michailui Gorbačiovui suteikti įgaliojimus įvedinėti prezidentinį valdymą sovietinėse respublikose. Aukščiausiojoje Taryboje mažumą turėjo tie, kurie vadovavosi nuostatomis "žingsnis po žingsnio" – esą neskubėkime, priiminėkime įstatymus kaip tarybiniai deputatai. O mes sakėme, kad nėra ko delsti. Kovo 12-ąją planuotas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimas tiesiog paskatino, tad kovo 11-osios vakare buvo priimtas sprendimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Todėl kitą dieną, kai Maskvoje buvo priimti sprendimai įvesti prezidentinį valdymą ir mums buvo apie tai pranešta, mūsų atsakymas buvo toks – jūs savo valstybėje galite įvedinėti ką norite, tačiau Lietuvos Respublikai tai nebegalioja, nes Lietuva nebėra Tarybų Sąjungos sudėtyje.

– Ar Nepriklausomybės atkūrimo akto tekstas buvo žinomas iš anksto?

– Mes rinkomės nuo kovo 4-osios Sąjūdžio deputatų grupėje, kurioje buvo 93 parlamentarai. Septyni deputatai buvo išrinkti nuo Mykolo Burokevičiaus vadovaujamos komunistų partijos, apie 30 deputatų atstovavo savarankiškai Lietuvos komunistų partijai, vadovaujamai Algirdo Brazausko. Aštuoni deputatai dar buvo neišrinkti, jų rinkimai vyko kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Taigi 93 Sąjūdžio deputatų grupė ir redagavo akto tekstą. Buvo priimtas sprendimas, kad laikinai galios tarpukario Lietuvos Konstitucija. Ji į Laikinąjį Konstitucijos įstatymą buvo pakeista tik vėliau, paskelbus nepriklausomybę. Šis pasinaudojimas tarpukario Konstitucija buvo svarbus teisine prasme, taip buvo parodytas tarpukario Lietuvos valstybingumo tęstinumas. Pagal šią Konstituciją daugiau ir negyvenome, tik kelias dienas. Už nepriklausomybę balsavo visi Sąjūdžio ir A.Brazausko deputatai, susilaikė tik lenkiškuose rajonuose išrinkti komunistų partijos atstovai.

"Širdyje buvo gera"

– Ar dar pamenate tą jausmą, užplūdusį paskelbus nepriklausomybę?

– Tai įvyko 22 val. 44 min. – vėlyvą kovo11-osios vakarą. Jausmas geras, sveikinomės, apsikabinome, himną giedojome. Kai buvo nuleista tarybinės Lietuvos vėliava ir pakelta trispalvė, emocijų buvo tikrai labai daug. Gal prieš vidurnaktį išėjau į gatvę ir sutikau daugybę pažįstamų prie parlamento, visi sveikinome vieni kitus. Tą naktį užėjau pas draugus, kurie gyveno netoliese, dar kurį laiką pasėdėjome, paplepėjome, tačiau nepamenu, kaip tąkart užmigau. Žinau tik, kad širdyje buvo gera.

– Tokius išgyvenimus turbūt lemta pajausti tik kartą gyvenime?

– Žinojau tik tiek, jog padarėme gerą darbą. Kad tai buvo teisingas sprendimas, parodė tolimesni pasaulio įvykiai. Apie nepriklausomybę svajojau nuo 1980-ųjų. Su draugais studentais daug apie tai kalbėdavome. Nelaikau savęs disidentu, nes kalbėjimas apie tai, kad reikia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tebuvo studentiški plepalai. Tačiau tas svajones pavyko paversti realybe.

Klaipėda neramumų išvengė

– Ar pasiekdavo žinios, kas tuo metu dėjosi Klaipėdoje ir kokios nuotaikos vyravo daug rusakalbių turinčiame mieste?

– Klaipėdoje vyravo vieningos Sąjūdžio nuotaikos. Nors čia gyveno daug rusakalbių ir „Jedinstvo“ judėjimas buvo aktyvus, tačiau provokacijų buvo išvengta. „Jedinstvo“ organizavo daug mitingų iki nepriklausomybės paskelbimo. Galvas jie pakėlė vėl, kai buvo įvesta blokada, tačiau agresyvių veiksmų nesiėmė. Mes prisimename, jog šarvuočiai saugojo Lenino paminklą, kad jis nebūtų nuverstas ar susprogdintas. Tačiau jau netrukus Sovietų Sąjunga sugriuvo ir buvo sukurta Rusijos Federacija. Todėl galiu pasidžiaugti, kad šiame daugiataučiame mieste niekas kitataučių neterorizavo, nepjovė, negaudė ir netrėmė, kaip buvo baiminamasi.

– Ar baiminantis provokacijų nebuvo svarstyta nepriklausomybę skelbti ne Vilniuje?

– Buvo visokių nuogąstavimų, kad gali būti trukdoma. Tačiau nežinau, ar buvo sprendžiama tai, kad reikėtų pasitraukti iš Vilniaus ir paskelbti nepriklausomybę kitoje vietoje. Tačiau žinau, jog buvo aptarti pasitraukimo keliai iš Vilniaus 1991 metais per Sausio 13-osios įvykius. Mano manymu, Maskva ir M.Gorbačiovas nesitikėjo, kad nepriklausomybė bus paskelbta taip greitai. Todėl manau, nebuvo imtasi jokių priemonių ir nebuvo duota nurodymų kariškių daliniui Šiaurės miestelyje. Tankai ėmė važinėti tik kovo 23-iąją, tačiau Lietuva jau nebebuvo Tarybų Sąjungos vidaus dalis. Tai jau buvo galima traktuoti kaip svetimos kariuomenės siautėjimą Vilniaus gatvėse.

Ant rankų – trys vaikai

– Koks momentas tuo laikotarpiu asmeniškai jums buvo pats sunkiausias?

– Pora metų nuo Sąjūdžio gimimo iki nepriklausomybės atkūrimo buvo be galo sunkūs užimtumo požiūriu. Jau turėjome du mažus vaikus, 1989-ųjų balandį gimė trečias. Žmona daugiausia gyveno kaime, pas savo tėvus. Aš ištaikydavau tik kartą per savaitę sugrįžti į namus. Per vieną dieną reikėdavo nulėkti pas šeimą ir parlėkti atgal į Vilnių. Gyvenimas buvo labai sunkus, bet tai atpirko smagus dalykas – jausmas, kad darai teisingus dalykus. Netrukus jau galima buvo išvysti pokyčius – visuomenė nuo visiškai nedrąsios išaugo į subrendusią tautą. Prisiminkime, kai 1988 m. liepos 6-ąją mes su vėliavomis išėjome į Klaipėdos gatves, žmonės baugščiai kalbėjo – pasodins, areštuos, sutvarkys. O jau netrukus gatvėse buvo minios žmonių, vyko mitingai. Žmonės keitėsi, prarado baimės jausmą ir įsijungė į bendrą chorą. Jei tai buvo sunkus laikotarpis, sutinku tai išgyventi dar dešimt metų.

– Tačiau po nepriklausomybės paskelbimo sekė blokada, ta pati tauta daužė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo langus?

– Taip, ir aš tuomet tegaudavau 120 rublių. Sunku buvo visiems. Tačiau to negalime vertinti per ekonominės naudos prizmę. Prisiminkime, kaip nepriklausomybę nuo Jugoslavijos skelbė Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercogovina. Slovėnijoje karas vyko dešimt dienų, Kroatijoje – metus, Bosnijoje ir Hercogovinoje – pustrečių. Lietuva kentėjo labai trumpą laikotarpį. Jei ne Sausio 13-osios aukos, sakyčiau, mes išbridome sausi iš šitos peklos.

Lietuva – pirmoji kregždė

– Kaip pasaulis sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą?

– Iki šiol tai vertinama kaip Tarybų Sąjungos sugriovimas. Pasaulis suprato, kad teisūs buvo lietuviai, pirmieji pabėgę iš šio lagerio, ir tik vėliau prasidėjo mūsų nepriklausomybės pripažinimų paradas. Nors pasaulio lyderiai mus ragino ieškoti bendros kalbos su M.Gorbačiovo vykdoma politika, tačiau vėliau, prasidėjus pučui, paaiškėjo, kur ji veda. Sausio įvykiai pas mus, Latvijos, Estijos įvykiai, prieš tai ginkluoti išpuoliai Azerbaidžane ir Armėnijoje parodė, kad ne toks jau švelnus tas M.Gorbačiovo kumštelis. Paaiškėjo, kad tai paremta karine jėga ir imperiniu mąstymu. Juk daugybė respublikų nepriklausomybę paskelbė tik po Maskvos pučo.

– Ką pasakytumėte tam dvidešimtmečiui, kuris galbūt nelabai žino, ko iš tiesų verta Kovo 11-oji?

– Aš manau, jog kiekvienas lietuvis turi didžiuotis, kad Lietuva pirmoji išlindo iš po imperijos sparno ir šioji ėmė griūti. Lietuva buvo pirmuose pasaulio puslapiuose. Ir mes buvome teisūs – ne politikai, o tauta.

Skeptikai nevertina praeities

– Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams ar galite pasakyti, kad už tokią Lietuvą kovojote?

– Zyzliai girdisi garsiau nei tie, kurie didžiuojasi savo valstybe. Šis dvidešimtmečio minėjimas ir parodys, ko pas mus yra daugiau – zyzimo ar ėjimo į priekį. Aš tikiu, kad pasididžiavimo yra daugiau. Aš gal irgi ne už tokią Lietuvą kovojau, tačiau ar tai reiškia, jog esu totaliai nusivylęs savo valstybe? Visuomet yra žmonių, kurie tas detales bando paversti esme. Aš taip pat toli gražu nesu viskuo Lietuvoje patenkintas. Bet ar tai gali sugriauti, paneigti pačią esmę? Lietuva pati tvarkosi. Jei blogai susitvarkys, bus pati ir kalta. Tačiau mes turime teisę viską keisti – per peticijas, mitingus, piketus, per derybas. Ką mes galėjome keisti iki 1990-ųjų Kovo 11-osios? Tik paklusti. Turbūt visi esame nepatenkinti tais pačiais dalykais, tačiau kažkas tai paverčia esme ir suniekina Lietuvos valstybės grožį, naudą, pozityvumą. Tačiau aš žiūriu kitaip, šitie dalykai man nepaneigs valstybės.

– Betgi tauta sunkiai valdo pyktį dabartinei valdžiai...

– Tuomet padarykime eksperimentą. Suraskite dvidešimt žmonių, labiausiai nepatenkintų Lietuvos valstybe. Aš iš savo pinigų jiems apmokėsiu kelionę į Kaliningradą, truputį brangiau kainuos kelionė į Vologdą ar Moldovą, tegul žmonės pasižiūri, nuo ko mes pabėgome. Gal tuomet jie nustos zyzti. Tegul pasižiūri, kaip jaučiasi ir gyvena žmogus ten ir čia. Tad gal pasižiūrėkime, iš kur mes einame, pažvelkime atgal ir taps aiškiau. 1997 metais liberalai iškėlė rinkimų šūkį: "Išdrįsk gyventi kaip Amsterdame, kad netektų gyventi kaip Minske!" Žvelkime į ateitį, tačiau nepamirškime, ką palikome praeityje. Negalima ignoruoti praeities, nes ją galima išvysti visai netoli pavažiavus.