Dubajuje gyvenanti moteris nelinksmai konstatuoja, jog gamtos grožis bei jos mylimi žmonės šiandien yra bene vieninteliai dalykai, kurie ją išties džiugina grįžus į gimtinę.

Aštrių žodžių neišsižada

"Ko gero, išvažiuodama iš Lietuvos pirmiausia bėgau nuo aplinkos, nuo to "bomžiško" mentaliteto", – prisipažino 12 metų uostamiesčio savivaldybėje dirbusi ir net dviem merams sekretoriavausi Kristina.

Tad išvaizdžią, nuolat besišypsančią, tačiau ir žodžio kišenėje neieškančią šviesiaplaukę dar ir šiandien prisimena ne vienas, kaip ir jos atvirą interviu jau emigravus, kuriame apie savivaldybėje išvešėjusias intrigas Kristina rėžė iš peties.

Pašnekovė su šypsena prisiminė, jog pasirodžius šiam straipsniui buvo išvadinta išdavike.

"Kokia išdavikė? Pasakiau tai, ką visi ir taip žinojo. Matai, kas dedasi užkulisiuose, ir kuo daugiau žinai, tuo labiau viskas nervina. Matai, kaip vienas darbuotojas nusigeria iki kepenų cirozės, bet jį visi dangsto. Graudu ir ganėtinai nelinksma buvo žiūrėti į ponus ir ponias, kurie ten sėdi kelis dešimtmečius ir dar tiek pat sėdės, nes labai jau patogiai sėdi. Taip viskas buvo įgrisę", – ir šiandien žodžių į vatą nevynioja moteris.

Todėl kai Katare dirbantis bičiulis užsiminė, kad jų įmonė skubiai ieško sekretorės ir pasiūlė šias pareigas Kristinai, ji nė sekundės nedvejojo.

Pašnekovė neneigė – ne mažiau smalsu buvo ir pasitikrinti, ko ji pati yra verta, įrodyti sau, kad pajėgi konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Katare Kristina neužsibuvo – sulaukusi darbo pasiūlymo iš vokiečių kompanijos, jau netrukus sparnus kėlė į Dubajų.

Musulmonas – ne nuosprendis

Šiandien klaipėdietė dirba vienoje prekybinėje kompanijoje administratore bei direktorių padėjėja.

Šeimą su sudaniečiu sukūrusi Kristina augina du sūnus, abu jie turi Lietuvos pilietybę.

Žiniasklaidoje klaipėdietei neretai tenka skaityti apie dramatiškai pasibaigusias lietuvių ir musulmoniškų šalių atstovų meilės istorijas. Pati Kristina tikino dėl savo sutuoktinio niekada neturėjusi jokių baimių ar dvejonių.

"Su būsimuoju vyru susipažinome dar Katare, abu dirbome toje pačioje įmonėje. Jis toks pat musulmonas, kaip aš krikščionė", – juokavo pašnekovė, pridūrusi, kad naująją narę draugingai priėmė ir sutuoktinio šeima.

Kristina svarstė, jog veikiausiai merginas, įpuolusias į prastas santuokas su svetimtaučiais, veikia savivertės stoka ir savotiškas beviltiškumas – jei ne tas, kito nebebus.

"Tai labai būdinga Lietuvai, nes kiekgi tų normalių vyrų. Be to, santykiuose labai daug reiškia patirtis. Kai jos neturi, gali įklimpti į dideles problemas. O visose tautose visko būna. Yra ir visokių musulmonų – kvailų kaip bato aulas, yra be galo išsilavinusių, modernių žmonių. Tad nereikia vyrui būti musulmonu, kad žmonai nukirstų galvą ar sumestų vaikus į šulinį. Ir vargu ar kas nors yra girdėjęs, kad musulmonai savo vaikus į šulinį mėtytų", – kalbėjo pašnekovė.

Po abajomis – grožybės

Kristina šypteli nuolatos sulaukianti klausimų, kaipgi čia gyvena tos vargšės užguitos moterys.

"Dieve, čia moterys valdo vyrus, o ne vyrai moteris. Sako – bet moterys turi dėvėti abajas. Jos nori jas dėvėti! Mano vyro šeimoje moterys pačios sprendžia, ar jos vaikščios su skraistėmis, ar ilgomis rankovėmis, ar trumpomis. Tai laisvas jų pasirinkimas. Beje, tai, kas po tomis abajomis, per daug ir neslepiama. Jos plaikstosi, o po jomis – stilingos timpos, prabangūs bateliai", – kalbėjo emigrantė.

Klaipėdietei taip pat ne kartą yra tekę matyti gerokai įkaušusius vietinius, nors musulmonams tai turėtų būti tabu: "Jie gyvena kaip paprasčiausi žmonės, tik prisilaiko padorumo taisyklių, kurias yra nusistačiusi visuomenė. Čia niekas nusilakęs patvoryje nesivolios".

Beje, griežti suvaržymai ir neva absurdiškos taisyklės – dar viena tema, apipinta gausybe mitų.

"Prieš kurį laiką išėjo įsakymas, kad metro negalima miegoti. Na ir nemiegokite, tauta. Jei norite nusnausti, užsidėkite akinius nuo saulės, ir niekas neprikibs. Negalima metro valgyti, gerti, gumos čiaumoti, negalima būti ne savame vagone, nes du vagonai skirti vaikams ir moterims. Ir tai puiku. Važiuodama su mažyliu mama gali užsidėti skraistę, jį pamaitinti krūtimi ir niekas nepasipiktins, – aiškino klaipėdietė. – Lietuvoje ar kažkur kitur antikultūra tapo norma – viešoje vietoje galima pasivolioti, kažkoks valkata prieš restorano langus gali nusismaukti kelnes ir atlikti savo gamtinius reikalus – iki šiol šis vaizdas stovi akyse. Čia tai yra nepriimtina, ir ačiū Dievui. Žmonėms reikia griežtų taisyklių ir atsakomybės. Todėl čia niekas nesielgia nederamai ir bijo prasižengti."

Tremtimi iš šalies, anot pašnekovės, gali tapti, daugelio mūsų supratimu, visiškai nekalta priežastis: "Vyro bendradarbio žmona britė vienam vietiniam parodė vidurinįjį pirštą, nes kažką jai ne taip pasakė ar ne taip nusišypsojo. Šis, pasirodo, buvo civilinės saugos vadas. Moteris pateko į cypę, gavo baudą, galiausiai buvo ištremta į Didžiąją Britaniją, o paskui ją teko išvažiuoti ir jos vyrui".

Pupyčių istorijos neįtikina

Anot Kristinos, kokia išmintinga ir teisinga "emyratiška" tvarka, ji įsitikina kiekvienos savo retos viešnagės Lietuvoje metu.

"Atvažiuoju į Klaipėdą, ir taip jos gaila. Jau toks prastas variantas. Ir ne dėl to, kad gyvenu Dubajuje. Visada į viską žiūrėjau labai realiai. Baisiausia – nesaugumo jausmas. Vien kiek mano pažįstamų buvo užpulti, apiplėšti. Ir niekada nežinai, už ką, gal vien dėl to, kad kažkam nepatikai. Grįžusi prisižiūriu ir visokių kraupių vaizdelių. Aštuonios ryto, veikėjas jau traukia alaus bambalį, o jį apsikabinusi gerokai nusivalkiojusi mergelė tokia laiminga, tarytum būtų ištekėjusi už Monako princo. Iki ko nusirito žmonės, kur jų savigarba, nejaugi jie visai atbuko", – stebėjosi Kristina.

Pašnekovė šypsojosi prisiminusi prieštaringas savo vyro Ashrafo reakcijas, jam pirmąkart ir labai trumpai viešint Lietuvoje.

"Kai jis pamatė mūsų gamtą, žalumą, paklausė – kokio velnio jūs važiuojate į tą dykumą, kai turite tokį grožį? Tačiau kai išvydo mūsų merginas, pasakė, kad tai yra prostitučių auklėjimo mokykla. Anot jo, kam apskritai rengtis, kai nėra jokio skirtumo, ar moteris apsirengusi ar nusirengusi", – pasakojo emigrantė.

"Aprangos kodo" akibrokštų Kristinai tenka regėti ir Dubajuje, tačiau, anot pašnekovės, tokioms išsišokėlėms sudrausminti įprastai pakanka iškalbingų vietos gyventojų žvilgsnių.

Dubajaus gyvenimą jau ne vienus metus ne turistės akimis matanti emigrantė su šypsena reaguoja į lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius apie tautiečių įspūdžius ar nuotykius Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

"Skaitau – atvažiavo į Dubajų kažkokia pupytė, apsivilko suknelę, visi po kojomis tik krenta, klausinėja, iš kur ji tą suknelę gavusi. Niekas niekam po kojomis nekrenta, tokių kaip ji čia – milijonai. Iš kur tas noras susireikšminti, "pasikelti"? Arba kitas atvejis – mergina pasakoja, kad per oficialius susitikimus vyrai neva siūlo su jais pavakarieniauti. Geriau jau patylėtų, apie kokią verslo etiką mes kalbame? Kaip žmogus per tuos verslo susitikimus save pozicionuoja, jei jam tokius dalykus siūlo, juo labiau vietiniai? Net neįsivaizduoju, kaip mano direktoriai reaguotų, jei pastebėtų bent panašaus pobūdžio užuominą, kad ir išgerti kavos", – teigė pašnekovė.

Brangi dirbtinė egzotika

Klaipėdietės pastebėjimu, Lietuvoje Dubajus daug kam tapo egzotikos sinonimu, tačiau pati Kristina egzotiškumo čia mato mažai.

"Egzotiška yra tai, kas natūralu, kas toje vietoje buvo ar augo iš senovės ir išlaikė tradicijas. Egzotiška būtų Velykų sala ar Zanzibaras, ta pati Naujoji Zelandija, o čia viskas suprojektuota, padaryta. Ir kol pinigų bus, tol tą dirbtinę egzotiką ir kurs. Čia egzotiška yra nebent dykuma", – mano klaipėdietė.

Anot Kristinos, nereikėtų pasiduoti ir iliuzijai, kad prabanga spindinčiame Dubajuje visi žmonės gyvena visa ko pertekę, maitinasi restoranuose ir rengiasi pasaulinio garso dizainerių apdarais.

"Turi būti sėkmės kūdikis, kad čia atvykęs greitai susirastum darbą, o pradžia bus minimalus atlyginimas. Jei atvažiuoji vienas, be jokios pagalbos, neturi pas ką prisiglausti – bus sunku. Išsinuomoti lovos vietą, jau nekalbu apie butą, kainuoja labai brangiai. Aš jau pupelių atsivalgiau ir ant grindų atsimiegojau. Daugiau tokių nuotykių nebenorėčiau", – juokėsi Kristina.

Pragyvenimas čia itin brangus, tačiau turbūt dėl to nėra ir perėjūnų, pripažino pašnekovė.

"Atrodo, atlyginimas lyg ir neblogas, bet kai paskaičiuoji, kad pusę algos atiduodi už būstą, po to atseikėji įmoką už automobilį, sumoki už komunalinius patarnavimus, maistą, apie šanelius bei diorus gali užmiršti, o apsiperki per išpardavimų festivalius", – atviravo emigrantė.

Ko vertas lietuviškas pasas

Klaipėdietė neneigė, jog yra įspūdingus uždarbius gaunančių užsieniečių.

"Britai nenoriai važiuoja namo, nes tokių atlyginimų, kokius jie gauna čia, savo šalyje niekada neuždirbtų. Vien todėl, kad esi britas, atlyginimas bus trigubai didesnis nei kitų. Ir tai lemia ne tik išsilavinimas, bet ir "britiškoji" anglų kalba. Nes filipinietiškas, indiškas akcentas kalbant angliškai įstaigai prestižo nesuteikia. Apskritai "geras pasas" čia labai svarbus dalykas, o kuo tamsesnė odos spalva – tuo prastesnis atlyginimas. Apie lietuvišką pasą čia daug nežino, tiesiog pasižiūri, kad Europos Sąjunga, ir to visiškai pakanka", – šyptelėjo pašnekovė.

Kristina prisipažino nesitikėjusi, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra tiek daug tautiečių – šiuo metu šalyje skelbiasi gyvenantys apie 400 lietuvių.

"Dauguma čia atvažiuojančiųjų pagyventi – nuotykių ieškotojai. Kol esi laisvas, be šeimos – kodėl gi ne? Daugelis prisipažįsta, kad ketina čia pasilikti iki vaikų gimimo, nes juos išlaikyti, išmokslinti kainuoja beprotiškai brangiai, ką jau kalbėti, jei augini daugiau nei vieną vaiką. Todėl ir draugių beveik nebeturiu – visos išvyko būtent dėl šios priežasties", – kalbėjo klaipėdietė.

Pašnekovė neatmetė, jog jei finansinė situacija negerės, jos šeima Dubajuje veikiausiai neužsibus.

Su Lietuva šeima savo ateities planų nesieja – Kristinos ir jos sutuoktinio akys krypsta į anglakalbes šalis.

Lengva nebus, nes variantų nėra labai daug, pripažino pašnekovė, neneigusi, jog vis labiau nerimauti verčia ir pastarojo meto įvykiai – regis, šiandien lieka vis mažiau šalių, kuriose gyvenimas būtų stabilus ir saugus.