Miestą pažįsta nuo mažumės

J. Balsienė yra kilusi iš kaimo Kretingos rajone. Vaikystės prisiminimuose Klaipėda jai – miestas, į kurį ji su mama važiuodavo apsipirkti.

Nors pokariu prekių gausos čia nebuvo, Jeronimai kelionė į uostamiestį būdavo didžiulė pramoga.

„Matydavome karo metu sugriuvusius pastatus. Neįprasta buvo matyti tamsių, raudonų plytų namus. Mama veždavo parduoti kiaušinių, kitų maisto produktų. Labiausiai laukdavome jos parvežančios be galo skanių bandelių“, – apie pokario Klaipėdą prisiminė moteris.

Vidurinį išsilavinimą J. Balsienė įgijo gerokai vėliau, jau atvykusi į uostamiestį, mat jos kaime buvo tik septynmetė mokykla.

Dar kelerius metus gyveno kaime, norėjo padėti mamai, kad jai nebūtų taip sunku vargti apdirbant valdiškus daržus ir atidirbant privalomus darbadienius valdžiai.

Įgyvendinti savo svajonės tapti lietuvių kalbos mokytoja jai neteko.

Nenorėjo stoti į komjaunimą

Niekada niekuo nesiskundžianti moteris prisimena, kaip į šokius jaunystėje skubėdavo dantų milteliais nubalintais bateliais, o į bažnyčią eidavo basa ir tik prieš miestą apsiaudavo bateliais.

Dėl tokių dalykų neverkšlendavo ir nesiskundė.

„Tai buvo patys bjauriausi laikai, kai ryte eidami keliu neretai rasdavome kraujo dėmes. Be to, nenorėjau, kad mane verstų stoti į komjaunimą. Buvau kaimo vaikas, negavau išsilavinimo, gailėjau mamos, todėl likau jai padėti. Negavau taip geidžiamo išsilavinimo, bet taip buvo lemta, nesigailiu, kad šitaip atsitiko, bet visą gyvenimą dirbdama politechnikume ir vaikų darželyje bendravau su mokytojais, dėstytojais, o dabar ir kaimynus turiu išsilavinusius, šviesius žmones“, – kalbėjo J. Balsienė.

Pedagoge tapo jos dukra, kuria moteris didžiuojasi. O ir kaimynė, dirbusi lituaniste, intelektualiu bendravimu jai suteikia malonumą kalbėtis apie svarbius bei įdomius dalykus.

Atskuba: dienraštis „Klaipėda“ skaitytojus pasiekia ankstyvą rytą. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skuba prie dėžutės

Gražų amžių nugyvenusi su vyru Steponu ji džiaugiasi turinti tvirtą gyvenimo ramstį ir bendramintį.

Šeštadienio „Klaipėdos“ vedamasis, pavadintas „Iš gimtosios šalies – į tamsią nežinomybę“, jam sukėlė ypač daug emocijų, mat ponas Steponas ir pats buvo tremtinys. Jam kiekvienas rašinys apie pokarį bei tremtį – jautriai užgauna širdies stygas.

„Aš negaliu be laikraščio. Kartais ryte išgirstu skambtelint laukujų durų užraktą, įtariu, kad atėjo laiškanešys ir atnešė laikraštį. Jei jau būnu apsirengusi, bėgu laiptais žemyn jo pasiimti. Kartais pasitinku tą žmogų pirmajame aukšte. Gal savaitę mūsų laikraščio nešiotojas sirgo ar kažkas kita jam buvo atsitikę, tomis dienomis po kelis kartus per dieną eidavau prie pašto dėžutės. Dabar apie pusę šeštos ryto gauname laikraštį. Išeiname drauge su vyru pieno pirkti, o grįždami jau randame. Toks yra mūsų kasdienis malonus ritualas, – apie savo kasdieną su dienraščiu „Klaipėda“ pasakojo pietinėje miesto pusėje gyvenanti moteris. – Viską sužinau iš laikraščio: naujienas, kas gero ir kas blogo nutiko. Visada pradedu skaityti nuo pirmo puslapio, miesto aktualijos man labai įdomios. Ypač patinka nuomonių puslapis. Labai įdomu, kuo žmonės gyvena, kas juos džiugina ir dėl ko pyksta. Mėgstu Sauliaus Pociaus skiltį paskaityti. Labai aštrus jo žodis.“

Aš negaliu be laikraščio.

Tik straipsniai apie gyvenimo būdą jai nėra aktualūs, todėl juos kartais praverčia. Būdama garbaus amžiaus, J. Balsienė tikino, kad jai šios temos tiesiog nebėra aktualios.

Dalijasi leidiniais

J. Balsienė prisipažino, kad liūdna diena jai – pirmadienis, kai laikraštis neišeina. Moteris apgailestavo, jog jo pristatymas taip pabrango, kad redakcijai teko atsisakyti tos dienos leidinio.

Kad ir kaip patinka kai kurie straipsniai ar nuotraukos, J. Balsienė nekarpo laikraščio, mat turi nerašytą susitarimą su kaimynais.

Abu su vyru perskaitę laikraštį duoda jį kaimynams, o jie dalijasi su Balsiais savo prenumeruojamais leidiniais. Taip laimi visi – gauna paskaityti daug įdomių leidinių.

„Labai malonu, kad turime gerus kaimynus, šviesūs išsilavinę žmonės, panašių pažiūrų. Ir bendrauti su jais malonu, ir dalintis spauda“, – gyrė kaimynus pašnekovė.

Atgimimas – ir laikraštyje

Dabar klaipėdiete arba tiesiog skaitytoja „Karšto telefono“ skiltį kuruojantiems žurnalistams neretai prisistatanti moteris prisipažįsta, kad sovietmečiu pirmuosiuose puslapiuose publikuotų tekstų neskaitydavusi.

Pagyros ir nereikalingi žodžių kalnai apie nieką buvo neįdomūs ne tik jai.

Bet ir tais laikais miesto laikraštyje buvo įdomių straipsnių apie dirbančius žmones, jų profesijas. Buvo smalsu sužinoti, kas kur statoma, daug tada rašyta apie mieste vykusius renginius.

„Toks buvo metas, gyvenome, kaip visi, skaitėme tą patį, lankėmės tuose pačiuose koncertuose, tose pačiose parduotuvėse grumdėmės eilėse, – atvirai kalbėjo J. Balsienė. – Šviesiausi laikai man buvo Atgimimo metai. Laikraščio laukdavome kaip dovanos. „Klaipėdoje“ labai mėgau ir laukdavau Janinos Zvonkuvienės straipsnių. Buvo labai jautru, kad ji gaivino mūsų tarmę, papročius, įkūrė „Žemaičių alkierių“. Prisimenu Prano Martinkaus tekstus, Gražinos Juodytės, prisimenu labai gražias Antano Stanevičiaus nuotraukas. Jis gi tada buvo laikraščio redaktorius.“

Bendrauja be pykčio

J. Balsienė yra ištikima „Karšto telefono“ pašnekovė. Jos ramus ir geranoriškas būdas pasireiškia net tada, kai ji nori ką papeikti ar pakritikuoti.

Pasak ponios Jeronimos, paskambinusi į „Karštą telefoną“ ji jaučiasi tarsi bendrautų su pažįstamais žmonėmis, su vienų nuomone sutikdama, kitiems norėdama paprieštarauti. Kartais ji pati parašo tekstą, kurį norėtų atnešti į laikraščio redakciją. Bet dabar galima gyvai pasikalbėti su žurnalistais ir jie pateikia skaitytojų mintis nuomonių skiltyje.

Skaudžiausia tema šiuo metu jai – lietuvių kalbos naikinimas. Todėl nuomonių skiltyje moteris piktinasi nesuprantamais parduotuvių ir įmonių pavadinimais, nuolat per valstybinį radiją ir televiziją girdimomis nelietuviškomis dainomis.

„Dabar nėra ko skųstis – nusipirkti galime visko, ko širdelė geidžia, namai dailiai patvarkyti, nudažyti, mašinos kiemuose nebetelpa. Vienintelis dalykas liūdina – valdžios žmonių nesantaika. Labai dėkoju „Klaipėdos“ žurnalistams už įdomų laikraščio turinį. Vis stebiuosi jų profesionalumu. Kiek daug žinių, vidinės šilumos reikia turėti, kad straipsniai būtų ne tik įdomūs, bet ir maloniai skaitomi. Nėra tokio „Klaipėdos“ laikraščio, kuriame nerasčiau temos, apie kurią nenorėčiau pasidalinti savo nuomone. Nebūtinai kritikuoti ar prieštarauti noriu, bet ir sutikti ar pabrėžti kažkokią mintį. Kartu nenoriu pernelyg įkyrėti savo skambučiais, todėl skambinu ne kiekvieną savaitę. Nemėgstu būti dėmesio centre, todėl dažnai vietoje savo vardo prašau po mano nuomone parašyti, kad tai pasakė tiesos skaitytoja“, – kalbėjo J. Balsienė.