Prezidentei pasirašius dekretą dėl Seimo rinkimų datos opozicija tikisi, kad po spalį numatomo balsavimo valstybės politika bus labiau socialiai orientuota, ne trukdanti, o padedanti krizės išvargintiems žmonėms labiau optimistiškai žvelgti į ateitį. Apie tai, ko valdžia turėtų pirmiausia imtis, siekdama šių tikslų, – interviu su Seimo opozicijos lyderiu, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininku Algirdu Butkevičiumi.

– Kuriose srityse matote didžiausias problemas?

– Susirūpinimą kelia emigracijos mastai. Visiškai nepritariu minčiai, jog nėra nieko blogo, kad žmonės išvažiuoja. Tai labai blogai. Nes absoliuti dauguma žmonių išvažiuoja visam laikui, jau nebegrįš į Lietuvą, kurioje demografinė padėtis blogėja, visuomenė sensta, o tai sukelia daugybę socialinių ir ekonominių problemų. Reikia galvoti, kokiais instrumentais pažaboti emigraciją. Žmogui būtina parodyti aiškią perspektyvą, viziją, kaip vystysis valstybė. Kai žmogus to nemato, jis paprasčiausiai išvažiuoja ten, kur tokia perspektyva yra. Vadinasi, turi būti aiškus matymas, ką ir kaip darysime, kad emigracija mažėtų. Su emigracija susijęs nedarbas. Jis Lietuvoje vis dar didžiulis. Tai reiškia, kad būtina gausinti darbo vietų skaičių, kartu siekiant ir emigracijos mažėjimo bei socialinių problemų sprendimo.

Vieni svarbiausių – energetiniai klausimai. Apie tai valdžia daug kalbėjo pastaruosius ketverius metus, bet daugeliu atvejų tai ir liko kalbomis. Tik pastaruoju metu, jau priartėjus rinkimams, matome daromus kažkokius judesius, kaip spręsti su energetika susijusias problemas. Manau, kad iki šiol neišspręstas klausimas dėl viešųjų finansų suvaldymo. Nematyti, kad būtų stengiamasi generuoti papildomas pajamas. Neefektyviai valdomos investicinės lėšos. Jos dažniausiai pravalgomos, taip prarandant galimybę pagausinti pajamas ateityje.

Netinkamas biudžeto planavimas. Krizės laikotarpiu vadovautasi primityviausiu principu – išlaidos mažintos vienodai visoms programoms. Valstybė turi turėti strategiją, kurie uždaviniai yra prioritetiniai, žinoti, kokią naudą duos jų finansavimas. To iki šiol nėra.

Nerimą kelia valstybės skolos augimas. Lietuvoje krizės laikotarpiu ne tik buvo mažinamos išlaidos ir didinami mokesčiai, bet ir intensyviai skolinamasi. 2008 metais skola siekė apie 17 mlrd. litų, 2011-uosius užbaigėme su 41,7 mlrd. litų, dabar jau siekia per 45 mlrd. litų. Tai didžiulis šuolis.

– Bet gal tie skolinti pinigai buvo leidžiami efektyviai?

– Skolinti pinigai turi būti investuojami į tai, kad ateityje gautume daugiau pajamų. Lietuvoje, atrodo, taip neįvyko. Jeigu, sakykime, iš per ketverius metus daugiau kaip 20 mlrd. pasiskolintų litų apie 6 mlrd. skirtume naujos atominės elektrinės statyboms arba suskystintųjų dujų terminalui, tuomet būtų galima sakyti, kad pinigai panaudoti efektyviai. Bet nei branduolinė jėgainė nėra pradėta statyti, nei dujų terminalas atsirado. Tai dar ateityje. Vadinasi, bus dar daugiau skolinamasi, kad būtų įgyvendinti šie projektai.

– Gauname nemenką paramą iš Europos Sąjungos fondų. Gal bent ją efektyviai išnaudojome?

– Ne visada. Europietiški pinigai turėjo būti skirti tokioms investicijoms, kurios mažintų nedarbą, kurtų naujas darbo vietas, skatintų ekonomiką. Nė vienas Lietuvai skirtas euras neturi būti pravalgytas. Pinigai turi būti nukreipiami pridėtinei vertei sukurti, gamybos plėtrai, mokslui, naujoms technologijoms.

Pavyzdžiui, ne visai suprantama praktika, kai iš žemės ūkiui paremti skirtų europietiškų lėšų ypač daug skiriama pasitraukimui iš ūkininkavimo. Ar mes turime perteklinę produkciją žemės ūkyje? Juk ne. Todėl reikia gausinti darbo vietas tiek tame, tiek kituose sektoriuose, o ne skatinti išėjimą iš rinkos.

Didesnę dalį ES lėšų vertėtų nukreipti į mokslą, inovacijas, technologijų kūrimą ir įsigijimą. Tai irgi užtikrina tolygų vystymąsi ateityje, kuria darbo vietas, skatina įmones, kartu ir visą ekonomiką.

– Ką derėtų keisti mokesčių politikoje?

– 2008-ųjų pabaigoje mokesčių įstatymai buvo pernelyg skubotai pakeisti. Nepagalvota apie tai, kad Lietuvoje neturime stambių koncernų, neturime plataus viduriniojo visuomenės sluoksnio. O visi mokesčių pakeitimai smogė pirmiausia smulkiesiems verslininkams, tai yra tiems, kurie sudaro Lietuvos ekonomikos pagrindą, ypač regionuose.

Blogiausia, kad po poros metų Vyriausybė suprato padariusi klaidą ir mokesčių įstatymai po truputį pradėti vėl keisti, mokestinė aplinka pradėta gerinti. Bet per tą laiką darbo vietų sumažėjo, daug įmonių užsidarė, emigracija smarkiai padidėjo. Taigi, neapgalvotais mokesčių pakeitimais žala jau buvo padaryta.

Kalbant apie vieną svarbiausių mokesčių – pridėtinės vertės – manau, kad jis turi būti diferencijuotas kai kuriems maisto produktams. Mes pasisakome už lengvatinį pridėtinės vertės mokestį (PVM) atskiroms svarbiausioms maisto produktų grupėms.

Nesu didelis lengvatų šalininkas, tačiau tikrai yra produktų ar paslaugų, kur vertėtų jas taikyti, nes reikia atsižvelgti ir į šalių kaimynių vykdomą mokesčių politiką. Reikėtų taikyti minimalų ES leidžiamą akcizų tarifą degalams. Dabar mes turime jį aukštesnį, todėl tikrai galima kiek pamažinti, atsižvelgiant į nuolat augančias naftos kainas. Nereikia to bijoti daryti.

– Šiais ir kitais pasiūlymais pasisakote už vidaus vartojimo skatinimą?

– Taip. Tačiau tai turi būti daroma ne skolintais pinigais, o mokestinėmis priemonėmis, taip pat skatinant darbo pajamų augimą. Jau seniai reikėjo iki 1000 litų padidinti minimalią mėnesio algą. Mums nesuprantama, kodėl tai nebuvo padaryta iki šiol. Pernelyg žemas minimalus atlyginimas skatina šešėlinę ekonomiką.

– Netikite, kad iš šešėlio yra gautas tas legendinis, ne kartą deklaruotas milijardas?

– Mūsų skaičiavimais, į šešėlį per pastaruosius kelerius metus nuėjo tris keturis kartus daugiau, nei galbūt buvo iš jo ištraukta. Šešėlyje dabar gali būti iki trečdalio visos ekonomikos. Tai didžiulė dalis. Būtina ieškoti būdų, kaip šešėlį mažinti. Bet tai reikia daryti ne kokiomis žiauriomis akcijomis, neretai žlugdančiomis smulkųjį verslą, o lanksčiomis mokestinėmis ir kitokiomis priemonėmis, skatinant vartojimą, darbo vietų kūrimą, įrodant, kad apsimoka mokėti algas darbuotojams ne vokeliuose, o legaliai.

– Į ką atkreiptumėte dėmesį, jeigu tektų formuoti 2013-ųjų biudžetą?

– Tikrai yra investicinių programų, kurių finansavimą galima nukelti ateičiai. Stabdyčiau naujų objektų statybą. Reikia sutvarkyti esamą valstybės turtą, pertvarkyti taip, kad jis būtų naudojamas kuo efektyviau. Kai susitvarkai esamą ūkį, pasižiūri, ar tikrai dar reikia ko nors naujo. Pasisakome už tai, kad būtų pertvarkytas švietimo finansavimas. Valstybė turi finansuoti tiek mokymo programų, kiek jai reikės atitinkamos srities specialistų.

Sveikatos apsaugoje reikėtų įgyvendinti glaudesnį respublikinių įstaigų bendradarbiavimą su rajoninio lygio ligoninėmis.

Statybų sektoriuje būtina paskatinti namų renovaciją, kuri, kaip visi matome, vyksta ne taip sparčiai, kaip garsiai žadėjo valdžia. Pirmiausia reikia pradėti efektyviai naudoti tą beveik milijardą, kuris yra numatytas Lietuvai pagal Europos investicijų banko programą "Jessica". Iki šiol nesusitariama dėl modelio, kaip tuos pinigus naudoti.

Valstybė turi prisiimti namų renovavimo riziką. Galima skatinti šiuos procesus, pavyzdžiui, per kompensuotas šildymo kainas renovuotiems namams. Jeigu per metus būtų renovuojama apie porą tūkstančių namų, tai būtų didelė parama statybų sektoriui. Taip pat būtina sutvarkyti viešuosius objektus, juos intensyviau renovuoti. Be to, reikia pertvarkyti patį šilumos ūkį, ypač tose savivaldybėse, kur šilumos kaina yra didesnė už vidutinę. Šiems pertvarkymams reikia naudoti ES lėšas.

– Kalbant apie energetiką – ar turi būti vykdomi suskystintųjų dujų terminalo ir naujos atominės elektrinės projektai?

– Dėl terminalo – remiame šį projektą. Kalbant apie branduolinę jėgainę, mes pasisakome už referendumą šiuo klausimu. Tiek politikai, tiek visa visuomenė turime jausti atsakomybę už Lietuvos ateitį. Esu už atominės energetikos vystymą, tačiau tai turi būti daroma tik labai kruopščiai suskaičiavus visas išlaidas. Paprasčiau kalbant, turi būti aiškus naujos atominės elektrinės verslo planas. Turime žinoti, kiek kainuos pastatyti elektrinę, iš kokių finansinių išteklių tai bus daroma, kaip ir per kiek laiko tas išlaidas dengsime, kiek kainuos naujoje jėgainėje pagaminta elektra, kokią grąžą duos investicijos. Pamatę aiškius atsakymus į šiuos klausimus, galėsime pasakyti, ar tikrai turime vystyti atominę energetiką. Galbūt paaiškės, kad verčiau užsiimti alternatyvių energetinių šaltinių plėtra.

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos specialiosios rinkimų sąskaitos. Užs. 938572