Dienos komentaras

Brangi laisvė

Žmonės, jeigu jums kas nors vėl pasiūlys paslaugą - atgauti nepriklausomybę, prieš imdami gerai pagalvokite. Labai jau brangu. Labiau apsimoka viską padaryti patiems, be signatarų.

Štai faktai. Iš pradžių jie norėjo tik valdžios. “Rinkite mus ir mes jus padarysime laisvais laisvos rinkos žmonėmis!” - šaukė jie, ir mes jiems tą valdžią džiaugsmingai suteikėme. Negi visi būriu į Seimą eisime? Ir jie mums rėkė: “Ačiū!”

Bet netrukus tas “ačiū” virto “mažai!”. “Mažai davėte. Reikia daugiau”, - ėmė priekaištauti. Vien valdžios ir išskirtinės teisės pasirašyti po nepriklausomybės atkūrimo aktu signatarams nebepakako. Jie pareikalavo daiktinių dėkingumo už laisvę įrodymų - sklypų.

Iš pradžių, tiesa, ne pačių brangiausių. Pirmieji, patys nekantriausieji, pasitenkino nedujofikuota ir nekanalizuota Tarande. Deja, neilgam. Tiems, kurie Tarandės “imti” neskubėjo, apetitas pakilo kaip alkanam vilkui. Jiems jau reikėjo Žvėryno, kur sklypelių kainos - šešiaženklės. O magaryčių jie pasidalijo ordinus ir valstybines pensijas.

Tačiau šiandien jau ir to maža. Reikia rentos. Iki gyvos galvos ir dar paveldimos. Pinigėlių signatarams ketinama duoti nei daug, nei mažai - arti 3 000 Lt per mėnesį. Renta mirusių signatarų vaikams bus mokama iki 24 metų. Štai taip! Kai politikai galvoja ne apie mases, o apie save - vienatinius, tai suvokia, kad vaikui ne tik pavalgyti, bet ir universitetą baigti reikia.

Kaip sakė vienas revoliucijos klasikas: “Už ką mes kovojome? Už gerą gyvenimą kovojome! Tai ir pasiimsime mes tą gerą gyvenimą čia ir dabar”.

Signatarai nesijaučia kalti dėl to, kad tie jų 3 000 Lt vidutiniam statistiniam lietuviui gali tik prisisapnuoti. Tiems, kurie drįsta tokiam sprendimui nepritarti, bedama pirštu į patriotinę sąžinę: “Jūs, ką? Nesate dėkingi už tai, kad mes jums išlaisvinome Tėvynę?”

Labai ačiū, žinoma. Tačiau Sąjūdžio laikais ir po nepriklausomybės paskelbimo buvo manoma, kad Lietuvą vadavo tauta, o ne 124 didvyriai. Tada buvo sakoma, kad pasirašyti nepriklausomybės atkūrimo aktą yra ne didvyriškumas, o tautos suteikta privilegija.

Deja, toks požiūris nėra pelningas. Tai tampa ypač akivaizdu, kai palypėji į valdžios bokštą. Iš jo toji tauta tampa panaši į primityvių skruzdėlių knibždėlyną. Tada signataras susimąsto: “Negi skruzdė gali suvokti, kas yra laisvė?” Negali, nes jos protas yra apnikęs sovietinės vergovės laikais neravėtomis piktžolėmis.

Ne, tokia tauta tikrai negalėjo išsikovoti nepriklausomybės. Ji tegalėjo kaip ta kvaila višta išmesti aukso grūdą, nes jis nevalgomas. Tokia tauta iš tiesų privalo susimokėti signatarams, ir brangiai.