Be dokumentų, be stogo virš galvos, be stabilių pajamų, tačiau pakelta galva. "Aš esu bardas", – kone išdidžiai prisistato penkerius metus Tenerifės gatvėse "artistaujantis" klaipėdietis Gediminas Isoda. Likimo vėtytas ir mėtytas vyras šioje Ispanijos saloje tikina susikūręs nuostabų gyvenimą.

Vietiniams tapo Džordžu

Išgirdęs lietuvių kalbą, Gediminas nepraleidžia progos pakalbinti Kosta Adechės kurorte poilsiaujančių tautiečių. Kaip sako pats klaipėdietis, nors jis nėra vienintelis Tenerifėje gyvenantis lietuvis, tačiau vienintelis lietuvis, kuris gyvena gatvėje.

Palapinė, miegmaišis, gitara, dujinė viryklė, puodas, keptuvė ir du šunys – štai bene ir visas gatvės artisto užgyventas turtas.

"O ko daugiau reikia?" – plačiai šypsosi vietos gyventojų ir net policijos pareigūnų Džordžu vadinamas emigrantas.

Pokalbio metu Gediminas bent keletąkart patikina, jog sąmoningai pasirinko tokį gyvenimo būdą ir juo yra visiškai patenkintas.

Svarbiausia, kad uždirbtų pinigų pakanka ne vien apsirūpinti maistu pačiam ir išmaitinti ištikimus keturkojus, bet ir "rimtesniems" reikalams – degtinei arba vynui.

Gediminas apie viską kalba atvirai ir nevyniodamas žodžių į vatą. O kai bemaž per pusvalandį iškloja spalvingą savo gyvenimo istoriją, nejučia imi svarstyti, kiek šiame pasakojime tiesos, o kiek – fantazijos.

Vargas dėl moterų

Klaipėdietis pasakoja tarnavęs Afganistane, apie tai, kaip ne vienus metus praleido įkalinimo įstaigose, apie žlugusias santuokas ir moterį, kurios garbę gindamas įsivėlė į muštynes ir dėl to taip pat pateko į kalėjimą.

"Buvau banditas. Ooo, buvusioje Gorkio gatvėje, Donelaičio aikštėje – numeris pirmas. Sakydavo, su Bagdonu geriau neprasidėti", – anksti įgytą pravardę prisiminė pačiame uostamiesčio centre užaugęs vyras.

Dėl moters Gediminas pateko net į Afganistaną – kaip tikino, įsiprašė ten savo noru, mat dėl nelaimingos meilės troško tik mirti.

"Kad mane tenai išsiųstų, rašiau laiškus į visas institucijas, net į Maskvą: "Noriu!" – neįtikėtiną gyvenimo faktą atskleidė pašnekovas.

Valkatauti ir bastytis po Klaipėdos gatves Gediminas ėmė grįžęs po paskutinio įkalinimo, tada susipažino su panašaus likimo bendrais, prasimanydavo uždarbio iš surasto metalo, buvo susirentęs savadarbę bakūžę.

Vyras pasakojo iš Lietuvos prieš maždaug dešimtį metų išvažiavęs ekspromtu, nusprendęs, kad čia jo niekas nebelaiko – moteris, su kuria gyveno, mirė, šeimos nariai emigravo.

"Visi broliai seserys išsilakstė po užsienius – kas Švedijoje, Norvegijoje, kas Airijoje ar Anglijoje. Kiek žinau, vidurinysis brolis Mindaugas ir mamą pasiėmė su savimi į Škotiją. Bet aš su artimaisiais nepalaikau jokių ryšių, jie turi savo gyvenimą, aš – savo", – porino Gediminas.

Anksčiau dainavo lyg angelas

Iš pradžių klaipėdietis autostopu vilkikais nukeliavo į Ispaniją aplankyti bičiulio, su kuriuo buvo tarnavęs Afganistane.

Po to kurį laiką bastėsi po Prancūziją, užsidirbdavo ne tik iš muzikavimo, bet ir tapydavo portretus, paveikslus, karikatūras, vėliau "gastroliavo" po Ispanijos kurortus, kol galiausiai atkako į Tenerifę.

"Čia nuostabus gyvenimas. Miegu, kur pakliūva, pasistatau palapinę, pasitiesiu miegmaišį. Gali ištisus metus taip gyventi. Gyvenimą gatvėje pasirinkau pats, man jis patinka. Aš esu bardas. Tai yra gatvės muzikantas, kuris groja be aparatūros. Ir šunį išmokiau į medį įlipti", – juokiasi Džordžas.

Klaipėdietis dainuoja rusiškai, lietuviškai, lenkiškai, pritardamas sau gitara, kurią gavo dovanų iš vieno italo. Per dešimtmetį vyras sakosi pakeitęs dešimt tokių instrumentų.

Neretai ir Vladimiro Vysockio dainas atliekantis Gediminas pasidžiaugia, kad žmonėms patinka jo prikimęs balsas. O esą kadaise dainavo kaip angelas: tada visos mergičkos buvo mano, šypteli.

"Būdamas 17-os grojau Palangos restorane "Birutė". Turėjau ilgus plaukus, dėvėjau "Levi Strauss" džinsus ir tuo metu dainavau kaip angelas, kaip tas italų dainininkas", – veikiausiai turėdamas galvoje Robertino Loretti užtraukia "O sole mio".

Laiko save artistu

Džordžas patikino, kad dėl savo gyvenimo būdo ir veiklos problemų neturi, su policininkais, kurie jį puikiai pažįsta, irgi sutaria taikiai.

"Santa Kruse, La Lagūnoje be leidimo groti negali, o čia, Kosta Adechėje, nereikia. Kai ramiai groju, niekas manęs nejudina. Tai ir groju, šunis dresuoju", – dėstė pašnekovas.

Klaipėdietis patikino, jog Tenerifėje pritapo greitai ir yra mėgstamas turistų, su kuriais gali susikalbėti ne tik rusiškai, lenkiškai, bet ir angliškai, prancūziškai, vokiškai.

"Kartais net negroju, tik kalbuosi su žmonėmis, juokauju. Bum – kapeikėlės ir krenta. Reikia būti artistu", – sėkmės paslaptį atskleidė Džordžas.

Jei dienai susiveiki 20 eurų – super, sako jis ir prisipažįsta, kad kartais pavyksta užsidirbti ir daugiau.

Paklaustas, ar šiuo metu turi širdies damą, nesutrinka. "Kam man moteris? Turėjau prieš trejus metus, per savo kaltę ją praradau. Bet ką aš galiu duoti moteriai?" – retoriškai klausė gatvės artistas.

Prieš dvejus metus, neapdairiai užsnūdęs su pinigine kišenėje, Gediminas prarado ne tik joje buvusius varganus du eurus, bet ir asmens tapatybės kortelę. Todėl dabar gyvena be dokumentų, tačiau ir dėl to galvos nesuka.

"Kad gaučiau naują kortelę, turiu rašyti pareiškimą policijai, po to siųsti dokumentus į Lietuvos ambasadą Madride, mokėti pinigus, po to reikia laukti, gautus popierius užpildyti ir vėl atgal siųsti. Jei aš tose eilėse sėdėčiau, ką uždirbčiau? – pečiais gūžteli Gediminas. – Kad pasidarytum dokumentus – daug problemų. Nusispjoviau. Turiu čia savotišką registraciją, kol manęs niekas nejudina, ko daugiau reikia."

Gyvenime nieko nesigaili

Šeštą dešimtį skaičiuojantis vyras svarstė, jog turbūt tokia jo prigimtis, kad negali gyventi kaip daugelis, "normaliai". Esą kadaise net viena čigonaitė jam yra sakiusi, kad jo siela – čigoniška.

"Kai grįžau iš afganų, buvo labai sunku, sapnuodavosi košmarai. Dabar – ramu, mano karas baigėsi. Dabar noriu užkariauti žmonių širdis. Bet kad pabuvau Afganistane, nesigailiu, daug ko išmokau. Tai mane užgrūdino. Ir lageriai užgrūdino. Praėjau vyriškumo ir gyvenimo mokyklą", – dėstė Gediminas.

Vyras neneigė, kad aplinkinius stebina, iš kur jis turi tiek gyvybingumo ir energijos.

"Svarbiausia, kad turiu sveikatos, nors ir geriu, kaip priklauso. Vietiniai hipiai, kurie čia sėdi, sako: nu, diedai, tu robotas", – šypsosi Gediminas.

Į Lietuvą klaipėdietis grįžti neketina, tačiau planuoja judėti šiauriau, nes sako norįs pakeisti aplinką. Kita vertus, keliauti kažkur toliau be dokumentų rizikinga.

Gediminas patikina, jog net ir gyvendamas daugelį metų svetur, nuo Lietuvos, Klaipėdos realijų neatitrūko.

"Geriausi linkėjimai klaipėdiečiams. Linkiu, kad Klaipėda gyvuotų, kad būtų numeris pirmas visais laikais. Tegyvuoja Klaipėda, jūros miestas", – patetišką žinutę tautiečiams siunčia garsusis Kosta Adechės benamis.