Baltijos kelyje svetimų nebuvo

"Nieko tolygaus nesu per savo ilgą amžių išgyvenęs. Tai buvo nesvietiškai gilus vienybės, stiprybės jausmas. Kai apie tai kalbu, man gniaužia gerklę", – prisimindamas Baltijos kelią emocijų neslėpė 84-erių profesorius Petras Bielskis. Šiuos žodžius lyg iš anksto susitarę kartojo visi prieš 30 metų išgyventus įvykius prisiminę klaipėdiečiai.

Ėjo su naujais lyderiais

1989 metais Sąjūdis tada jau buvo galingiausia organizacija Lietuvoje. TSRS liaudies deputatų rinkimus Sąjūdis laimėjo triuškinamai, nors juose dalyvavo ir vienintelė tuo metu politinė partija, ir profsąjungos.

Klaipėdiečiai atstovauti Lietuvai išrinko Zitą Šličytę, Sigitą Kudarauską ir Vytautą Čepą. Nuo profsąjungų išrinkta buvo Ona Mitalienė.

"Kai pradėjome Klaipėdoje kurti Sąjūdį, pabandėme bendrauti su tremtiniais. Pradžioje mums labai sunkiai sekėsi, daugelis sakė, kad jie savo atkentėjo, dabar esą mes turime kažką daryti. Dionyzas Varkalis su jais aršiai kalbėjo. Politiniai kaliniai elgėsi visai kitaip, jie nepripažino jokių kompromisų, jiems nereikėjo laukti rytojaus. Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą", – neslėpė V.Čepas.

Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą.

Naujieji uostamiesčio Sąjūdžio lyderiai jautė didžiulį žmonių pasitikėjimą, todėl organizuoti važiavimą į Baltijos kelią nebuvo problemų.

Kelių dešimčių tūkstančių tiražu leistas laikraštis "Mažoji Lietuva" skelbė informaciją, kur ir kada reikėtų rinktis norintiems važiuoti į Baltijos kelią.

V.Čepas prisiminė, kad autobusus skyrė net jūrinės organizacijos, kuriose dominavo rusakalbiai, tuo metu priešiškai nusiteikę Sąjūdžio atžvilgiu.

Kas važiavo savomis mašinomis, ėmė drauge kaimynus, talpinosi ištisos šeimos.

Važiavo ir G.Nausėda

Klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo Pasvalio iki Saločių. Paskaičiuota, kad metre kelio turėjo stovėti vienas žmogus.

V.Čepas tądien į Lietuvos šiaurę važiavo iš Vilniaus, mat Akademiniame dramos teatre vyko Sąjūdžio susirinkimas. Po jo teko gerokai skubėti.

Keliai tuo metu buvo kur kas siauresni. Pakelėse jau buvo labai daug mašinų ir žmonių, V.Čepui ir Z.Šličytei ne kartą teko rodyti liaudies deputato pažymėjimą. Nors ir sugaišę kur kas ilgiau, nei tikėjosi, abu per televiziją ne kartą rodyti ir daugeliui iš veido pažįstami klaipėdiečiai pagaliau pasiekė tikslą.

Buvo momentas, kai atrodė, kad žmonių atvažiavo pernelyg mažai. Galiausiai jų susirinko dukart daugiau, nei reikėjo.

"Tai buvo įvairaus amžiaus žmonės: vyresniųjų jau nebėra, tie, kas buvo brandaus amžiaus, dabar – jau senukai. Pamenu, buvo labai daug moterų, žmonės vežėsi ir vaikus. Niekas nesistumdė, nesibrovė į priekį, nesijautė jokio erzelio. Jei kokia mašina neįsijungė, žmonės kone ant rankų ją išnešdavo. Po susikabinimo rankomis niekas neskubėjo skirstytis, degino laužus, dainavo vėliavas iškėlę, kažkas burnelę išgėrė. Po visko mes nuvažiavome į Biržus pas dėdę, pavakarojome, – prisiminė V.Čepas. – Z.Šličytė nuvažiavo į Saločius, pasakojo, kad ten ir Romualdas Ozolas buvo. Pamenu, su klaipėdiečiais važiavo ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda, tada jam buvo bene 25-eri. Sakė, kad šį penktadienį jis aplankys klaipėdiečių ruožą."

Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, žmonės žinojo, kad susikibti rankomis turės 19 valandą, bet stovėjo taip ne kelias minutes, o gal ketvirtį valandos. V.Čepas juokavo, jei kas būtų paleidęs elektros impulsą, jis būtų nuėjęs iki Talino.

Vadina likimo dovana

Klaipėdoje sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelio dalyvių kelionę atliko Nijolė Laužikienė, kuri tada buvo Sąjūdžio sekretorė, bei Algirdas Grublys – puikus organizatorius. Jis derino maršrutus, rūpinosi autobusais, skaičiavo žmones.

"Mes, labiau prakutę funkcionieriai, buvome, kaip dabar sakoma, renginio veidai", – juokavo V.Čepas.

N.Laužikienė dar pamena, kad klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo 41 iki 48 kilometro, bet žmonių buvo tiek daug, kad iš uostamiesčio atvažiavusiems teko stovėti tarp 41 ir 43 kilometro.

Be visų kitų emocijų, N.Laužikienei įsiminė ypatingas jausmas, kad lietuviai savo nepriklausomybės siekyje – ne vieni. Žinojimas, kad to paties nori ir taip pat pasiryžę kovoti yra ir latviai bei estai, vertė pasitikėti vieniems kitais ir turėti vilties.

"Man jausmai, patirti Baltijos kelyje, visas dalyvavimas Sąjūdžio veikloje yra pati didžiausia likimo dovana", – neslėpė N.Laužikienė.

Emocija, likusi už kadro

Išvykdamas į Baltijos kelią, tuometis dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kaip pats pasakojo, pasiėmė spalvotą fotojuostą, "skirtą svarbiems įvykiams", ir fotografavo pro važiuojančio automobilio langą.

A.Stanevičius fiksavo klaipėdiečius, susirinkusius kelio ruože prie Pasvalio link Saločių. Prisimindamas tą dieną, jis pasakojo, kad ir vaizdas, ir jausmas buvo nerealus, tarsi iš kito pasaulio.

Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės.

"Maldos, dainos, šypsenos, apsikabinimai, aukštyn keliami vaikai, prie kryžių degamos žvakės, dedamos gėlės. Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės. Iš jaudulio drebėjo rankos, sunku buvo fotoaparate nustatyti ryškumą. Ta euforija mane destabilizavo, kas ten vyko, buvo neįtikėtina", – tokie jausmai buvo apėmę žurnalistą ir fotografą A.Stanevičių lygiai prieš 30 metų fiksavusį legendinį Baltijos kelią.

Tądien, anot A.Stanevičiaus, žmonės buvo apimti šoko, nes tokio efekto, tokios emocijos niekas nesitikėjo.

"Tai buvo toks veiksmas, po kurio tapo aišku, jog šitos tautos į konclagerius nebesuvarysi. Žmonės jau buvo nubudę, atgavo savo jėgą. Tą dieną visi netilpo prie Vilniaus–Talino plento. Žmonių buvo tiršta, jų, susikibusių iškeltomis rankomis, būtų užtekę grandinei iki Helsinkio, o gal ir iki Šiaurės ašigalio. Tądien neįvyko nė viena avarija, nors automobilių, autobusų buvo suvažiavusių kaip niekad daug. Tądien milicija nesulaikė nė vieno neblaivaus", – kalbėjo istoriją į nuotraukas sudėjęs A.Stanevičius.

"Už jūsų ir mūsų laisvę"

Prieš 30 metų Baltijos kelyje kartu su lietuviais, latviais ir estais susikibęs rankomis stovėjo ir lakotų genties indėnas, tada 17-metis Tatanka Banks, Pietų Dakotos indėnų aktyvisto ir lyderio kovoje už savo tautiečių laisvę Denniso Banks (1937–2017) sūnus.

Šią istoriją pasakojo klaipėdietis Mindaugas Timinskas, Vinetu indėnų kaimo įkūrėjas. Kai jis viešėjo JAV, viename renginyje susipažino su Tatanka (lakotų kalba – Didysis Bizonas).

Prisistatęs esąs iš Lietuvos Mindaugas tikrai nesitikėjo, kad mūsų valstybę kas nors bus ten girdėjęs.

"Tuomet Tatanka ir sako, aš žinau. Ir ne tik. Kartu su jumis stovėjau Baltijos kelyje. Galite įsivaizduoti mano nustebimą? Jis man papasakojo, kad 1989 m. jis su grupe draugų dalyvavo bėgime už taiką nuo Prancūzijos iki Suomijos. Kaip tik rugpjūčio 23-iąją jie buvo Kaune. Lietuviai bičiuliai juos pakvietė dalyvauti", – teigė M.Timinskas.

Tatanka nė nenutuokė, koks tai renginys, tačiau tik nuvykęs į vietą ir pamatęs tokią gyvąją grandinę suvokė to renginio svarbą Lietuvai.

"Jis man kalbėjo, kad tada mūsų širdys plakė vienu ritmu, stovint kelyje, susikibus rankomis už mūsų laisvę. Teigė, kad Baltijos kelias jam paliko itin stiprų įspūdį. Nes jo tėvas su kitais genčių lyderiais irgi bandė siekti indėnų nepriklausomybės. Tačiau jų siekiai žlugo. Taigi Tatanka tikrai žino, ką reiškia laisvės siekis", – tikino iki šiol su T.Banks bendraujantis M.Timinskas.

Tikslo pasiekti nespėjo

Klaipėdietė Rūta Vildžiūnienė nebepamena, iš kur sužinojo, jog K.Donelaičio aikštėje norinčiųjų važiuoti lauks autobusai.

"Žinau, kad nesvarsčiau, pasiėmiau abu vaikus, kurių vienam tada buvo dešimt, kitam – aštuoneri, ir įlipau į geltoną "Ikarusą". Nepažinojau nė vieno autobuse buvusio žmogaus, tai buvo visiškai nesvarbu. Pamenu, kad nesinorėjo bendrauti, buvome kaip vienas kūnas, apimti tos pačios nuotaikos ir jausmo. Važiavome prilipę prie langų. Ties Šiauliais mūsų autobusas sustojo, keliais buvo nebeįmanoma važiuoti. Nors išvykome prieš pietus, iki vakaro tikslo nepasiekėme. Kai jau artėjo 19 valanda, išlipome, nė nežinodami, kur esame, susikibome už rankų ir stovėjome. Man atrodo, tą dieną visa Lietuva buvo Baltijos kelias, o jei kas būtų iš labai aukštai fotografavęs, žmonių virtinė būtų priminusi žmogaus kraujotakos sistemą su daugybe šakų ir šakelių", – prisiminė tada Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstytoja dirbusi R.Vildžiūnienė.

Taip pastovėję klaipėdiečiai sulipo į autobusą. Vairuotojas nepasuko atgal, jis brovėsi į tą pusę, kurios nespėjo privažiuoti.

"Pakeliui matėme žmones, žvakes, kažkur degė laužai, kažkur dainavo. Visą laiką norėjosi verkti. Kai pasiekėme tą vietą, kur būtume turėję stovėti, buvo jau naktis. Privažiavome Latvijos sieną, apsisukome ir grįžome namo. Tai buvo labai ilga visomis prasmėmis kelionė. Klaipėdą pasiekėme tik paryčiais. Nepakartojamas jausmas, kad visi tie būriai žmonių jaučia tą patį. Ir mintis: "Ar mums pasiseks?" – prisiminimais dalijosi klaipėdietė.

Rusams dovanojo gėlių

P.Bielskis į Baltijos kelią važiavo mamos dovanotais žiguliukais. Nuotraukoje A.Stanevičius jį užfiksavo sakantį emocingą kalbą. Kokius žodžius tada tarė, profesorius dabar nebeprisimena.

"Turbūt nesakiau nieko ypatingo. Kažką apie laisvę, vienybę, tai, ką visi tuo metu jautėme. Pamenu, lekiame per Lietuvą, mašinos gal trimis eilėmis juda, kažkurios – pievomis, pakelėmis, ražienomis. Kažkur ant tilto per upę dvi mašinėlės susidūrė. Žmonės išlipo, numojo ranka ir nuvažiavo toliau nieko vienas kitam nepasakę blogo. Kai jau stovėjome eilėje, pro šalį važiavo kažkokia didelė mašina rusiškais numeriais. Matėme be galo išsigandusius veidus. Žmonės jiems mojavo, kišo gėles, ragino nebijoti, niekas jiems nieko blogo nedarys. Aš įsivaizduoju, kaip jie bijojo, kaip jautėsi. Bet mes buvome visiškai taikūs ir geranoriški", – prisiminė P.Bielskis.

Klaipėdietė mokytoja Dalia Palkuvienė rugpjūčio 23-iąją su broliu ir tėvais važiavo iš Talino, kur jos mama lankėsi pas gydytojus.

Šeima važiavo tuo pačiu keliu, kur vakare susijungė keli milijonai rankų.

Iš Estijos sostinės šeima pajudėjo anksti ryte, bet pakeliui ir Estijoje, ir Latvijoje jau rinkosi žmonės.

"Mes nesupratome kalbos, bet to ir nereikėjo. Iš žvilgsnių ir šypsenų buvo aišku, kad visi jautėme tą patį. Mums tada ne gėlės rūpėjo, jautėme vieningumą ir kartu įtampą. Juk dar nebuvome laisvi. Tvyrojo tokia džiaugsmo dėl vienybės, bet kartu ir kovos nuotaika. Jautėmės darantys tai, ką tuo metu galėjome padaryti", – prisiminimais dalijosi D.Palkuvienė.

Lietuvą ji pasiekė jau vakare ir skubėjo ten, kur labiausiai galėjo trūkti žmonių.

Klaipėdiečiai laukė žinių

Į Latvijos pasienį tądien galėjo važiuoti ne visi. Klaipėdietės mokytojos Aurelijos Bajorienės vaikai tebebuvo visiškai maži, todėl į Baltijos kelią ji išleido vyrą važiuoti vieną. Bet moteriai buvo neramu, ji laukė žinių, nebuvo kaip jų gauti. Pasiėmusi abu mažylius klaipėdietė nuskubėjo į Girulius.

Panašiai elgėsi daugelis kitų miestiečių. Būriavosi ir prie savivaldybės, laukė informacijos, norėjo bendrauti.

"Laukėme žinių per televiziją, klausėmės radijo. Dabar teigiama, kad visi labai džiaugėsi, o aš prisimenu įtampą. Norėjome būti su kitais žmonėmis kartu, gal kas ką girdėjo, žino, kaip ten mūsiškiams sekėsi", – pasakojo mokytoja.

Į Baltijos kelią išvažiavo ir dauguma Klaipėdos ekskursijų biuro gidų. Tiems, kas liko Klaipėdoje, teko vienu metu dirbti su keliomis grupėmis. Tuo metu didžioji dauguma turistų, apsilankančių mūsų mieste, buvo atvykę iš tarybinių respublikų.

Atvykėliai stebėjosi, kad miestas atrodė ištuštėjęs, o išgirdę, kodėl nėra pakankamai gidų, bandė piktintis. Kai išgirdo apie neeilinę akciją, ne vienas suabejojo, ar jiems saugu likti šiame mieste, klausinėjo negalėdami suprasti, kas lietuviams, latviams ir estams nepatinka Sąjungoje.

Ko gero, daugeliui jų tai buvo pirmas kartas, kai jie išgirdo apie Baltijos tautų ryžtą gyventi kitaip.

Atrodo, kad tada nė vienas darbdavys nereiškė pretenzijų dėl pravaikštų Baltijos kelio dalyviams.

Įamžino koplytstulpiu

Vėliau, po ketvirčio amžiaus, ten, kur Baltijos kelyje stovėjo klaipėdiečiai, V.Čepas ir A.Grublys pastatė atminimo stulpą, primenantį tą, kuris pastatytas prie Klaipėdos savivaldybės ir primena apie Sausio 13-osios įvykius.

Gal už šešių kilometrų stovi V.Čepo brolio Jono koplytstulpis.

J.Čepas prisiminė tada iš ąžuolo atminimo ženklą išdrožęs vos per porą savaičių. Vyrai atvažiavo gerokai anksčiau ir pastatė ties sankryža, kur vienas kelias suka į Latviją, kitas – į Biržus.

Baltijos kelias buvo įrašytas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą, kartu saugomas tapo ir J.Čepo kūrinys.

Kelerius metus visai šalia šio atminimo ženklo buvo ariama. O vieną kartą nuvažiavęs autorius rado kažkieno padarytą tvorelę ir pasidžiaugė, kad visiškai nepažįstami žmonės brangina neeilinio įvykio atminimą.

Per kelis dešimtmečius medinis koplytstulpis truputį "pavargo". Pernai Klaipėdos rajono valdžia skyrė tris tūkstančius eurų šiam koplytstulpiui atnaujinti.

Pats autorius nuvažiavo į Biržų rajoną, išsikasė stulpą ir parsivežė jį į Klaipėdą. Teko padirbėti, kad jis atrodytų kaip prieš 30 metų. Šį kartą medinis stulpas buvo sutvirtintas metaliniais strypais ir įmūrytas į betono pamatą.

Pamiršo verčiausius

Baltijos kelias visuomet išliks tuo laiku gyvenusiųjų atmintyje kaip unikalus šių laikų istorijos reiškinys, kuris pademonstravo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių pasiryžimą siekti nepriklausomybės ir atkreipė pasaulio dėmesį į šią taikią kovą už laisvę.

Stovėjusiems Baltijos kelyje pasisekė. Tokius reiškinius patirti tenka ne kiekvienai kartai.

Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės.

"Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės, gal palaukime ar eikime "step by step". Man labai gaila, kad pirmieji, aktyviausi sąjūdiečai, ypač rajonuose, buvo užuiti, išvyti iš darbų, jų verslai žlugdomi. Pamenu Kęstą Miniotą, vieną aktyviausių Klaipėdos Sąjūdžio žmonių, kuris buvo sužlugdytas vien todėl, kad buvo sąjūdietis. Jį ne tik finansiškai gniuždė, bet ir fiziškai sumušė taip, kad jis nebegalėjo atsitiesti. Panašiai atsitiko ir Sigitui Petkevičiui, aktyviam miesto tarybos nariui, – neslėpė apmaudo V.Čepas. – Nė vienas negavome net padėkos, viskas teko tik Vilniui. Sostinėje pjaunasi, kas ką gaus, kas su juosta, kas tik kryžių, bet jie nesuvokia, kad, jei ne provincijos žmonės, ten nieko nebūtų buvę."

V.Čepas prisiminė Sąjūdžio bendražygį Artūrą Grumadą, kuris atliko sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelią. Šis vyras per 30 metų buvo visiškai užmirštas, pasiligojo, kažkurį laiką neturėjo darbo. Tik neseniai jį prisiminė žurnalistai.

"Per 30 metų nė vienas mūsų prezidentas nebuvo Baltijos kelyje. Algirdas Brazauskas trispalvę pavadino skuduru ir pareikalavo nuimti, tuo metu jis buvo ne mūsų žmogus, tik paskui prisitaikė. Valdas Adamkus dar tebebuvo už vandenyno, jam tas kelias žinomas tik iš pasakojimų, jis tos dvasios pakylėjimo liko nepajutęs. Dalia Grybauskaitė su Mykolu Burokevičiumi kakavą gėrė ir svajojo apie Lietuvą didžiosios Rusijos sudėtyje. Per 30 metų dvasinių vertybių neliko. Dabar svarbūs merkantiliniai tikslai, noras išstumti kitus, apsistatyti savais, partijos neturi jokių idėjų, vien varinėja bizniuką", – rėžė V.Čepas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaip

kaip portretas
nebuvo? buvo kgb ir czv su mosadu juk reikejo filmuot ir zinot su kuo veliau susidorot.....

Nezabitauskui

Nezabitauskui portretas
Jai tau neduotu interneto ir mašinos (panem et circenses) Tu jau senai virve sumuilaves su šakem po kiemus lakstytum.

zenonas išpriekulis

zenonas išpriekulis portretas
Nepamirškim kiek 100 000 Rusijoje išėjo į gatves už Lietuvos nepriklausomybę, nei vienas iš jų neužsislaptino, o mūsiškiai tariami savi, užsislaptino 75 metams.
VISI KOMENTARAI 30
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Ar žengs pramonė į Baltijos jūrą?
    Ar žengs pramonė į Baltijos jūrą?

    Pagal šiuo metu pradėtą svarstyti šalies bendrojo plano koncepciją Lietuva rengiasi žengti ne tik į jūrą, bet ir iš esmės tvarkyti vidaus vandens kelius. ...

  • Muziejuje – D. Varkalio „Minčių pašnekesiai“
    Muziejuje – D. Varkalio „Minčių pašnekesiai“

    Šį penktadienį 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2) bus atidaryta jubiliejinė Dionyzo Varkalio metalo plastikos ir juvelyrikos darbų paroda „Minčių pašnekesiai“, kurioje pristatomi ...

    1
  • Miestas atsikrato nereikalingų būstų
    Miestas atsikrato nereikalingų būstų

    Klaipėdos savivaldybė viešajame aukcione rengiasi parduoti keliasdešimt nekilnojamojo turto objektų, tarp jų – bendrabučio kambarius, kelis gyvenamuosius namus ir vaistinę su bendrosios praktikos gydytojų kabinetais. ...

  • Stebina permainingi orai: griaudėjo perkūnija, pažiro kruša
    Stebina permainingi orai: griaudėjo perkūnija, pažiro kruša

    Šiandien uostamiestyje įsivyravo tikras orų chaosas. Nors iš ryto švietė saulė, netrukus dangų apniuko debesys, pasipylė lietus. Kiek vėliau iš dangaus ėmė kristi kruša. ...

  • Atnaujinamas Santuokų rūmų kiemas
    Atnaujinamas Santuokų rūmų kiemas

    Klaipėdiečiai pastebėjo, kad prie uostamiesčio Santuokų rūmų šiomis dienomis pluša darbininkai. Artimiausiu metu planuojama pakeisti susidėvėjusį grindinį, kuris verkiant prašėsi remonto. ...

    1
  • Kilnus klaipėdiečių gestas suteikė galimybę išjudėti iš namų
    Kilnus klaipėdiečių gestas suteikė galimybę išjudėti iš namų

    Grupė geros valios klaipėdiečių prie lovos prikaustytam Nikolajui suteikė galimybę išjudėti iš savo namų. Jie jam padovanojo neįgaliojo vežimėlį, kuriuo jis pagaliau galės išvažiuoti į lauką. Geradariai, kalbėdami apie sav...

    2
  • Uostamiesčio vairuotojams – baudos
    Uostamiesčio vairuotojams – baudos

    Klaipėdiečiai lieja pyktį dėl apsukrių verslininkų, kurie reklama paženklintus automobilius palieka šalia daugiabučių. Anot žmonių, kartais nenaudojamos transporto priemonės ilgą laiką trikdo eismą ir užima vietas stovėjimo aikšt...

    6
  • Po skandalų ir triukšmų – į teismą
    Po skandalų ir triukšmų – į teismą

    Klaipėdietis Viktor Lapinš bando teisme panaikinti savo namo gyventojų susirinkimo sprendimą steigti bendriją. Vyras tikino, kad tokio veiksmo imtis jį paskatino miesto tarybos narė Ligita Girskienė, kurios veiksmais vyras labiausiai nepatenkinta...

  • Garažai svarbiau už naują gatvę?
    Garažai svarbiau už naują gatvę?

    Pylimo gatvės tęsiniui Klaipėdos senamiestyje trukdo keliolika senų garažų. Artimiausiu metu palankia kaina savivaldybė ketina išpirkti penkis garažus, kitų statinių savininkai atsisako juos parduoti, tačiau veikiausiai statiniai vis tiek bus...

    29
  • Klaipėdos regionui – „Iki“ mokymų centras
    Klaipėdos regionui – „Iki“ mokymų centras

    Tam, kad nauji darbuotojai įgytų praktikos ir patirtų kuo mažiau streso, o pirkėjai būtų nuolat kokybiškai aptarnaujami, neseniai duris atvėrė pirmasis tokio pobūdžio prekybos tinklo „Iki“ – „Iki Akademija“. Per ...

    3
Daugiau straipsnių