Dienos komentaras

Ate, meile mano…

Rolando Pakso medaus mėnuo baigėsi. Jo vadovaujamos prezidentūros reitingas sminga žemyn kartu su bažnyčios. Buvęs “širdžių premjeras” prarado dar 6 procentus gerbėjų. Gerbėjai perėjo į griežtą opoziciją. Ką gi, tebus tai pamoka, kad vizitai į Vatikaną - nėra pats geriausias būdas įvaizdžiui tobulinti. Ypač kai vietos ir užsienio žiniasklaida katalikų bažnyčiai paišo ragelius ir kanopėles.

Pasitikėjimo bažnyčia mažėjimas (minus 5 proc. per keturias savaites) - dėsningas jos hierarchų pastarųjų metų veiklos rezultatas. Jeigu tu arogantiškai atsisakai diskusijos su visuomene, neteiki informacijos apie save, kritikuojamas tik dar labiau užsklendi duris ir langus, negali laukti kito rezultato. Juolab kad atsukęs visuomenei sutanotą nugarą rankutėmis ne žvakeles degioji, bet steigi UAB, kurios bažnyčios vardu ima prekiauti sakramentais.

Dėl vieno apmaudu. Kritika, kurios taikiklyje yra ne bažnyčia, o A.Bačkis su kompanija, ilgainiui apnuodija visos dvasininkijos įvaizdį. Šalyje, kurios vertybių sistema ir taip išklibusi, toks bažnyčios nuvertėjimas yra prastas dalykas.

Hierarchams, jei jie vis dar prisimena savo pašaukimą, reikėtų ne rašinėti pareiškimus ir ieškoti kaltų tarp pasauliečių, bet pasibarstyti galvas pelenais ir viešai atgailauti. Jei ne, jie praras ir tuos pasitikėjimo likučius.

Užtat žiniasklaida tautiečiams tebėra pati patikimiausia. Tokia jau pasaulio tvarka. Skurdžiame krašte televizorius yra ir ponas dievas, ir teisėjas, ir prokuroras, ir klounas.

Kai neįperki kitų informacijos šaltinių ir tingi galvoti, visuomet turi šansą suaugti su foteliu ir nuotolinio valdymo pulteliu. Įsismeigę į ekraną, rečiau - į laikraštį tautiečiai praleidžia didesnę dalį savo būdravimo laiko. Todėl žurnalistai, pirmiausia - televiziniai, teisėtai gali didžiuotis, jog kokie 70 proc. Lietuvos gyventojų pasaulį mato jų akimis. Todėl ir pasitiki.

Neįvertinęs šios žiniasklaidos galios Algirdas Brazauskas timptelėjo žemyn Vyriausybės reitingą. Nepasitikinčių ja jau yra gerokai daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų. “Jachta - ne mano, butas Nidoje - ne mano. “Draugystė” - ne mano. Kas dar?” - čia ta frazė, kuri daugeliui buvusių gerbėjų atvėrė duris į pačias A.Brazausko nemirtingos sielos gelmes. Deja, jose jau daugiau pykčio ir arogancijos, nei ankstesnės tėviškos globos. Ką gi, visi mes senstame ir pavargstame.

Apskritai tie reitingai rodo, kad lietuviai išsižada senųjų meilių. Jie praranda pasitikėjimą dauguma tų, kuriuos dar visai neseniai garbino.