Aplink pasaulį – džipu-amfibija

Prikėlė iš užmaršties

Tokia trapia ir klaustrofobiška transporto priemone buvęs Britanijos Indijos kariuomenės majoras, kupinas nuotykių adrenalino, plaukė per audringą Atlantą, riedėjo Šiaurės Afrikos smėlynais, brovėsi į tankias Pietryčių Azijos džiungles, skrodė ledines bangas Ramiojo vandenyno šiaurėje. Tai buvo 50 tūkst. mylių (daugiau kaip 80,5 tūkst. kilometrų) kelias, kuris bet kada galėjo jį pražudyti.

B.Carlinas išgarsėjo praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, tačiau pasaulis jį greitai pamiršo. Iš užmaršties ištraukė vieno amerikiečio smalsumas.

Kodėl B.Carlinas taip greitai dingo iš visuomenės akių? Kas jį paskatino tokiai drąsiai kelionei aplink pasaulį? Kas nutiko toliau?

Atsakyti į šiuos klausimus ėmėsi amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Gordonas Bassas knygoje „Paskutinis didysis Australijos nuotykių ieškotojas. Beno Carlino epinė kelionė aplink pasaulį su amfibiniu džipu“.

Įrenginys: aplink pasaulį apiplaukusios amfibijos vidus. / Abc.net.au nuotr.

Tai – puikus pasakojimas apie australo bandymą palikti pėdsaką, pasak autoriaus, „auksinio nuotykių amžiaus“ saulėlydyje.

Idėja gimė karo metais

Frederickas Benjaminas Carlinas (1912–1981), draugų, o vėliau ir žurnalistų vadintas tiesiog Benu, gimė ir užaugo mažame Vakarų Australijos miestelyje. Baigęs Guildfordo gimnaziją, kurios kieme šiandien stovi jį išgarsinusi amfibija, B.Carlinas studijavo kalnakasybos inžineriją. Vėliau emigravo į Kiniją, kur dirbo britų anglių kasyklose.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, B.Carlinas buvo komandiruotas į Britanijos Indijos armijos inžinierių korpusą. Karo metais jam teko tarnauti Indijoje, Viduriniuose Rytuose ir Italijoje. Ten susidūrė su daugybe mašinų, vadinamų amfibijomis (lot. amphibia – varliagyvis). Vienas iš populiariausių „varliagyvių“ britų ir amerikiečių kariuomenėje buvo džipas „Ford GPM“, skirtas kirsti ežerus ir upes. Jo kolegos inžinieriai išjuokė B.Carlino idėją, jog ir su tokia transporto priemone galima apkeliauti pasaulį.

Ši idėja jo neapleido ir po demobilizacijos, kai 1946 m. B.Carlinas apsigyveno Jungtinėse Valstijose. Pamatęs, kiek čia daug yra išlikusių amfibijų, jis įtikino naująją žmoną amerikietę Elinore leistis į povestuvinę nę kelionę per Atlanto vandenyną su specialiai tam tikslui paruoštu „varliagyviu“.

Kelionei pusiau saugus laivas

Po didelių pastangų B.Carlinui pavyko aukcione Vašingtone įsigyti 1942 m. gamybos amfibiją už 901 dolerį. Prieš kelionę reikėjo ją taip modifikuoti, kad būtų galima plaukti vandenynu. Buvo padidinti kuro bakai, įrengtas salonas su dviaukščiu gultu, sumontuotas specialus vairas, automobilio priekis įgavo laivams būdingą formą.

Prisiminimai: 1955 m. B.Carlinas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po pertvarkymų amfibijos ilgis siekė 5,5 m. B.Carlinas didžiavosi paties rankomis sukurta keista transporto priemone ir pavadino ją „Half-Safe“ („Pusiau saugus“). Ruošdamasis kelionei, B.Carlinas paklausė „Ford“ bendrovės atstovo, kuri per karą buvo pagaminusi daugiau nei 10 tūkst. amfibijų, ar ji negalėtų paremti kelionės. Gavo atsakymą, kad tas laivas ne pusiau, o visiškai nesaugus, tad nemato prasmės tuščiai švaistyti pinigus.

Nesėkmingi bandymai ir pergalė

1947 m. pabaigoje B.Carlinas ir jo žmona išplaukė su modifikuota amfibija iš Monrealio į Niujorką, kad kitais metais pradėtų kelionę per Atlantą iki Azorų salų. Po penkių nesėkmingų bandymų pradėti transatlantinę kelionę B.Carlinas jau buvo beveik nusprendęs atsisakyti planų, bet žmona įtikino tęsti.

Įvertinęs nesėkmingus bandymus, kurie užtruko keletą metų, B.Carlinas dar kartą pertvarkė laivą. Dabar „Half-Safe“ turėjo paskui save tempti didelį specialiai pagamintą tanką, kuris padidino kuro, vandens ir maisto atsargas.

1950 m. liepos 19 d. palikę Halifaksą, Benas ir Elinore po 32 d. kelionės atvyko į Florešą, labiausiai į vakarus nutolusią Azorų salą. Per visą kelionę nuo Naujosios Škotijos iki Azorų B.Carlinas ir jo žmona Elinore kentėjo nuo juos persekiojančių haliucinacijų, ne kartą buvo nukrypę nuo kurso.

Iš Florešo jie nuvyko į Madeirą, pabuvojo Maroke, kirto Gibraltaro sąsiaurį. Nuo ten „Half-Safe“ riedėjo per daugelį Europos šalių, kur sulaukdavo didžiulio susidomėjimo. Perplaukę Lamanšą, 1952 m. sausio 1 d. Carlinai baigė transatlantinę kelionę Birmingame.

Publikuota: 2017 m. G.Basso išleista knyga apie B.Carliną ir jo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Pavargusi ir pristigusi pinigų tolesnei kelionei, pora nusprendė pailsėti ir atsigauti Anglijoje.

Paskutinis etapas

Sulaukęs daug palankių atsiliepimų ir raginimų neatsisakyti idėjos, B.Carlinas nusprendė tęsti kelionę aplink pasaulį. Per ketverius metus, praleistus Birmingame, jis parašė knygą „HalfSafe. Across the Atlantic by Jeep“ („Pusiau saugus: Per Atlantą su džipu“). Ji buvo sutikta gerai. Apžvalgininkai apibūdino B.Carliną kaip „senosios mokyklos nuotykių ieškotoją“. Knyga išėjo 32 tūkst. egzempliorių tiražu penkiomis kalbomis.

Pinigai, gauti už knygą, leido suremontuoti ir patobulinti „Half-Safe“. 1955 m. pradžioje Carlinai pratęsė kelionę. Aplankę Vidurinius Rytus ir Kalkutą, jie atplaukė į Beno gimtąją Australiją. Po trumpos lėšų rinkimo kompanijos Elinorei, matyt, trūko kantrybė. Nusprendusi, kad povestuvinė kelionė pernelyg užsitęsė, ji grįžo į JAV.

B.Carlinas su naujais partneriais keliavo per Pietryčių Aziją ir Tolimuosius Rytus iki Japonijos. Po to nuplaukė į Aliaską. 1958 m. gegužės 10 d. „Half-Safe“ atvyko į Monrealį, kur prieš 10 metų prasidėjo jo kelionė. Per tą laiką B.Carlinas su džipu – amfibija aplankė 38 šalis, perplaukė du vandenynus ir daugybę upių bei ežerų. Jo sumanyta povestuvinė kelionė baigėsi sėkmingai, bet ne santuoka. Elinore išsiskyrė su Benu net nesulaukusi jo sugrįžtant.