Akmenligės specialistai: kaupti akmenų kolekciją – techniškai nebeįmanoma

  • Teksto dydis:

Kelių milimetrų akmenukas net tvirčiausią vyrą paguldo ant menčių – tikina Respublikinės Klaipėdos ligoninės urologai Tomas Perkauskas ir Ruslanas Baltrimavičius. Vieni geriausių Vakarų Lietuvoje inkstų akmenligės specialistų pasakoja, jog stengiasi dirbti taip, kad akmenligės priepuolio užklupti arba akmenligę sirgę pacientai kuo rečiau pakartotinai grįžtų į ligoninę.

Skausmas varo iš proto

Pastebima, kad sergančiųjų inkstų akmenlige daugėja. Lietuvoje šią diagnozę išgirsta apie 3–4 proc. gyventojų. Labiau išsivysčiusiose šalyse šis skaičius viršija 5 proc.  Pasak gydytojų, sergamumas didėja dėl per daug vartojamo gyvulinės kilmės maisto. Aktyviai gyvenantys ir daugiau skysčių vartojantys žmonės rečiau susiduria su akmenlige. Vyrai 3–4 kartus dažniau serga akmenlige nei moterys. Akmenys gali būti inkste, šlapimtakyje, šlapimo pūslėje, šlaplėje.

Dažniausiai pacientus į ligoninę, Skubios pagalbos skyrių atveja akmenligės priepuolis. Skausmas būna didžiulis. Moterys kartais net palygina: lengviau pagimdyti nei akmenuku atsikratyti.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Urologijos skyriaus vyriausias ordinatorius T. Perkauskas pritaria: „Net mažiukas akmuo gali sukelti didelį skausmą. Inkstų akmenligės priepuolio metu nerasi tinkamos gulėjimo ar sėdėjimo pozos. Šiandien į skyrių paguldėme pacientą, kuriam kelių milimetrų akmenukas ramybės neduoda ketvirta diena, organizme jau prasidėjo uždegiminė reakcija. Nors statistika rodo, kad akmenukams iki 5 milimetrų nereikia nieko daryti, nes jie turėtų patys pasišalinti, taip nutinka ne visada. Minėtąjį pacientą teks operuoti“.

T. Perkauskas paneigė nuomonę, kad inkstų akmenys dažniausiai susidaro tik dėl gyvenimo būdo ypatumų. Jiems formuotis gali turėti įtakos endokrininės, žarnyno, medžiagų apykaitos ligos. Pavyzdžiui, kas trečias sergantis podagra susiduria su inkstų akmenlige.

Tačiau akmenų formavimuisi įtakos gali turėti ir mityba: kai valgomas vienodas maistas, per dažnai vartojami gyvulinės kilmės produktai, geriama per mažai skysčių.

Galimybės leidžia varijuoti

Statistika liudija, kad aptikus akmenį 80 proc. pacientų per penkerius metus prireikia operacijos. Prieš kelis dešimtmečius dėl šlapimo takų  akmens pacientui darydavo atvirą operaciją su dideliu pjūviu.

Kaip pasakojo R. Baltrimavičius, šiandien per mažą plyšelį endoskopu galima pašalinti net didžiulį, visą inkstą apėmusį akmenį. Didžiąją šlapimo takų akmenligės gydymo dalį sudaro būtent endoskopinės operacijos.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Urologijos skyrius laikomas akmenligės gydymo centru Vakarų Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia savo pacientus siunčia net kolegos iš Kauno ar kitų didžiųjų miestų.

„Mes su kolega specializuojamės būtent akmenligės gydyme, tad ligoninėje turime visą reikalingą įrangą, tad galime prieiti prie kiekvieno akmenuko: nesvarbu kokioje vietoje jis tūnotų, didelis ar mažas, nugludintas ar panašus į koralą. Turimas naujos kartos tomografas padeda nustatyti bei patikslinti diagnozę, tiksliai nustatyti akmens vietą, pobūdį, galimą kilmę bei sudėtį. Pagal tai parenkame tinkamiausią gydymo metodą: ekstrakorporinę litotripsiją, ureterolitotripsiją, lanksčią retrogradinę litotripsiją ar perkutaninę inksto litotripsiją arba net mini perkutaninę inksto litotripsiją, o kartais keli metodai kombinuojami vienu metu“, – aiškino R. Baltrimavičius.

Pasak urologo,  iki 2 cm akmenį stengiamasi pašalinti pro natūralius takus, naudojant vieną moderniausių įrangų – lankstų ploną nefroskopą. Tokiais atvejais nepažeidžiami audiniai ir pacientas jau kitą dieną po operacijos gali keliauti namo. Didesnius inkstų akmenis tenka suskaldyti ir šalinti pro padaromą 1–2 cm diametro kanalą juosmenyje.

Akcentuojama patirtis

Akmenligės gydymo specialistai yra sukaupę pakankamai patirties, tad lengviau gali parinkti tinkamą gydymo būdą, kad žmogus greičiau grįžtų į normalų gyvenimą.

Pasak pašnekovų, operuojant  pataikyti į reikiamą vietą ir tinkamai įvesti instrumentą – gana sudėtinga. Kiekvienas žmogus yra individualus, tad instrumento įvedimas kaskart būna skirtingas. Patirtis tinkamą vietą padeda rasti kur kas lengviau ir greičiau. Neatsargus judesys gali sukelti  sunkias komplikacijas, stiprų kraujavimą.

Patekimo į paciento organizmą kontrolei specialistai dažniausiai renkasi vieną iš būdų – ultragarsą arba rentgeną. T. Perkauskas ir R. Baltrimavičius yra įvaldę abu būdus, kuriuos pasirenka priklausomai nuo paciento kūno konstitucijos, šlapimo takų anatominių ypatybių, akmens vietos.

Akmenų skaldymui urologai naudoja prieš kelerius metus įsigytą vieną moderniausių firmos „Lumene“ lazerių, kuris tuomet Lietuvoje buvo vienintelis. Lazeris leidžia pasirinkti skaldymo storį, jėgą, dažnį, smūgio gylį – šiuos parametrus operacijos metu galima keisti. Moderni įranga operacijos trukmę sumažino perpus.

Didelių akmenų skaldymui naudojamas ultragarsinis skaldymo aparatas. Jis ne tik suskaldo akmenį, bet ir susiurbia smulkius jo gabaliukus.

„Suskaldžius didesnės apimties akmenį, lieka tam tikros jo dalys. Svarbu nepalikti didesnių skeveldrų, kurios keliaudamos šlapimo takais gali sukelti naują akmenligės priepuolį“, – apie operavimo niuansus pasakojo T. Perkauskas.

Operacijos vaizdai kaip prevencija

Pašalintas akmuo atiduodamas tirti į laboratoriją, kad būtų nustatyta jo cheminė sudėtis. Gydytojai pagal tai pacientui rekomenduoja profilaktines priemones, žolinius preparatus.

„Mes pašaliname akmenį, tačiau ne priežastį, kodėl jis susidarė. Po operacijos labai svarbu laikytis rekomendacijų. Nemažai studijų patvirtina, kad suskaldyti akmenys po 5–10 metų vėl atsinaujina dėl mitybos ypatumų, gyvenimo būdo“, – aiškino urologai.

Daugelis urologų kitose gydymo įstaigose netiria akmenų cheminės sudėties.

„Mes turime pakankamai  daug darbo, tad nesame suinteresuoti, kad pacientai pas mus pakartotinai dažnai grįžtų. Tad maksimaliai stengiamės išvalyti šlapimo takus nuo akmenligės, papildomai didelį dėmesį skirdami akmenų formavimosi prevencijai“, – paaiškino R.Baltrimavičius.

Akmenligė dažnai linkusi kartotis, tad šios ligos gydymas valstybėms atsieina gana brangiai. T. Perkauskas antrina, kad po inkstų akmenligės priepuolio per metus į ligoninę pakartotinai patenka apie 20 proc. sirgusiųjų, per 5 metus – 30 proc., per 10 metų – 70 proc.

Pasak R. Baltrimavičiaus, kartais nufilmuota endoskopinės įrangos medžiaga puikiai pasitarnauja prevencijos tikslais: pacientui parodomi esminiai operacijos etapai, o kartais net jau matomos naujos akmenų užuomazgos, kurios kartais gali paskatinti pacientą atsisakyti žalingų įpročių.

Kolekcija – tik muziejuje

Per savo darbo praktiką gydytojai susidūrė su pačių įvairiausių dydžių akmenimis: kai kurie jų būna inksto dydžio, iki 10 centimetrų, arba šakoti kaip medžiai. Jų šalinimas būna gana sudėtingas, kartais prireikia ir kelių operacijų. Tačiau net ir tokiais atvejais viskas išsprendžiama endoskopu.

Paklausti, ar nerenka akmenų kolekcijos, gydytojai paaiškina, kad dabar tai – techniškai neįmanoma. Visos iš žmogaus kūno pašalintų akmenų kolekcijos yra kelių dešimtmečių senumo, kai akmenys būdavo išimami per plačius pjūvius.

„Dabar atvirų operacijų nedarome, operuojame su tokia technika, kad žmogaus kūne dideli akmenys tiesiog suskaldomi į mažesnius, kuriuos galime pašalinti pro natūralius takus ar pro 1–2 cm pjūvį juosmenyje, tad nėra ko padėti į kolekciją“, – paaiškino urologai.

Po inkstų akmenligės priepuolio per metus į ligoninę pakartotinai patenka apie 20 proc. sirgusiųjų, per 5 metus – 30 proc., per 10 metų – 70 proc.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių