Daugiau nei 10 metų gyvenęs ir dirbęs Danijoje, tapytojas Arvydas Karvelis sugrįžo namo.

Ne atostogų, ne Kalėdoms ar Velykoms, o suvisam į gimtąją Klaipėdą. Ši žinia, kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkė uostamiesčio kultūrinėje bendruomenėje. Ne vienas pažįstamas menininkas stebėjosi ir gąsdino: „Kur?.. Dabar?.. Per krizę... Tau galvoj negerai?..” Bet Arvydas parvažiavo ir kaip tyčia kone pataikė į knygos apie save pristatymą. Na, ne tik apie save, apie visus penkis nepriklausomos „Doooooris” grupuotės menininkus, kurie 1989–1995 metais netikėtai tapo snaudžiančios Klaipėdos meno scenos žvaigždėmis. Juos vadino naujaisiais avangardistais, bohemos pokštininkais, plevėsomis maištininkais, akivaizdžiai ironizavusiais rimtąjį meną ir pagarsėjusiais nuosekliu nerimtumu. Jie sąmoningai laikėsi ir socialinio, ir kultūrinio gyvenimo paraštėse, o po 15 metų tituluojami Lietuvos meno atradimu. „Apie mus parašė knygą. Neįtikėtina. Tapome istorija”, – stebėjosi A.Karvelis.

Tapo „rožyčių drožėju”

– Kodėl anuomet, kai „Doooooris” dar nebuvo tapusi legenda, išvažiavai iš Lietuvos ir iš laisvo menininko tapai akmenkaliu Danijoje?

– Ne akmenkaliu, o akmens graviruotoju, dekoratoriumi – tai aukštesnė to amato kategorija. Iš tikrųjų tai buvo afera. Taip susiklostė, ir aš tam nesipriešinau, nes čia iš tuometiniame Vilniaus dailės institute įgytos grafinio dizaino specialybės ir savo meno negalėjau pragyventi. Norai buvo migloti... Nieko nežinojau nei apie akmenį, nei ką ten toje Danijoje darysiu. Bet viename tenykščiame akmens apdirbimo fabrike jau dirbo draugas, irgi menininkas. Kaip tyčia jo tada paprašė surasti meistrą. Tas surizikavo ir paėmė mane. Reikėjo greitai išmokti, kad jie ten nieko nesuprastų. Ir išmokau. Man pasisekė – fabrikas gavo didelį užsakymą iš Vokietijos – jiems reikėjo padaryti labai daug antkapinių paminklų, dekoruotų kiču. Taip tapau „rožyčių drožėju”.

– Kaip suprasti?

– Granitiniuose antkapiuose graviravau gėles, kryželius, medelius... Ko tik pageidavo užsakovai – armoniką, malūną, artoją, bures ar delfiną – bet ką. Kartą teko net dramblio iltis įstatyti. Iš nuotraukų esu daręs šunų portretus. Prisimenu, išgraviravau bulterjerą – jie man visi vienodi, – o šeimininkas džiaugėsi: „Grynai jis, kaip gyvas!” Teko ir vaikų veidelius, jų mažų delnelių atspaudus graviruoti – tai liūdna. Paskutinis užsakymas buvo antkapiui padaryti metrinę Mikimauzo galvą. Tas fabrikas iš akmens gamino daug ką – ne tik paminklus, bet ir architektūros detales, baldus.

Svarbiausia – drausmė

– Iš nuotraukų matau, kad ir pats jų nemažai pridarei – labai originalių staliukų, suolelių, taburečių, net baseinėlių paukšteliams. Tai irgi užsakymai?

– Ne, bet jų liko pilnas fabriko kiemas. Tiesiog išmokau greitai dirbti, savo darbą atlikdavau, ir kuo toliau tuo daugiau likdavo laiko iki darbo dienos pabaigos. Tai iš atliekų pradėjau daryti visokius niekus. Kai viršininkai pamatė, nieko nesakė, iš pradžių tik atlaidžiai šypsojosi. Jiems aš atrodžiau keistas. Paskui ateidavo pasižiūrėti, kaip dirbu, – o gal pravers?.. Kartais mano darbus dovanodavo savo užsakovams, per atvirų durų dienas nemažai jų parduodavo. Bet mano atžvilgiu jiems buvo svarbiausia, kad tai netrukdytų visoms toms rožytėms. Darbo valandas tekdavo atbūti – norėjo, kad būčiau darbininkas kaip visi. Ten stiprus socializmas – labai svarbu būti drausmingu. Neišmokau, bet bandžiau. Daug ten visko palikau...

– Betgi tai menas!..

– Jie sunkiai tai suvokia. Technokratai. Fabrikas toli nuo meno. Jiems svarbu tai, kas neša pelną. O čia – priedas. Bet parsivežti namo neleido.

Tapybą užmečiau, kai įsijaučiau į akmenį. Darbo sąlygos buvo labai geros, fantastiški įrankiai, žaidi – ir dar tau pinigus moka. Tai aš chamiškai ir pasinaudojau tuo. Per tuos metus į Klaipėdos Baroti galeriją, su kuria iki šiol nepraradau ryšio, atvežiau dvi tapybos parodas ir vieną – improvizacijų iš akmens. Padariau laisvalaikiu, o akmens davė tuometis mano darbdavys.

Viskas per daug teisinga

– Kaip gyvenai Danijoje?

– Jei pradėčiau skųstis, tai čia man žmonės galvą nurautų. Turėjau darbą, visas socialines garantijas, man gerai mokėjo, per atostogas pakeliaudavau po Europą, Kalėdoms ir vasarą parvažiuodavau namo. Bet kaip man ten viskas per daug teisinga. Nuobodu. Be to, drausmės reikalavimai darbe man buvo nesuprantami. Ateinu, dekoratoriui darbo – pusvalandžiui, o jie nori, kad trainiočiausi visas aštuonias valandas. Todėl iš nuobodulio ir pradėjau drožti tuos akmenis.

– Nebandei ten kokiai nors galerijai pasiūlyti savo darbus, surengti parodą?

– Bandžiau, bet ten aš buvau svetimkūnis. Pasakė maloniai šypsodamiesi: „Labai gražūs darbai, okey, tačiau šiemet viskas užimta. Ateikite kitais metais”. Viską supratau. Tiesa, danai nupirko nemažai mano tapybos, bet ne iš kokios nors meno galerijos. Ten rinka užpildyta, menininkų daug. Savų. Pilna ir meno. Visai neprasto. Dabar jis visur toks pat. Tenykštis tik kiek šviesesnis nei mūsiškis.

– Gal kad gyvenimas lengvesnis? Betgi ir ten krizė?

– Danijoje jos kaip ir nėra. Jie labai stipriai apsidraudę. Dirba, uždirba, moka didelius mokesčius, bet šypsodamiesi, nes ten viskas stabilu. Ten gydytojui nereikia nešti pinigų vokelyje. Darbo valandos – šventas dalykas. Išeina iš darbo ir atsipalaiduoja. Dėl to jie ir gerai gyvena. Nes pas juos yra tvarka. Bet ji mums truputį sausoka...

Nusibodo būti vienam

– Kas paskatino sugrįžti į Lietuvą?

– Man nusibodo svetimoj šaly tiek metų būti vienam. Pradedi save spausti kaip citriną. Po darbo tik televizorius, knyga, parduotuvė ir dviratis – štai ir visos pramogos. Ypač pastaruosius dvejus metus, kai dirbau didžiausiame Danijoje akmens apdirbimo fabrike ir gyvenau kaime, kad būtų arčiau darbas. Draugai... Jų turėjau ir ten – lietuvių ir danų, kartais pasėdėdavome, išgerdavome vyno. Nedažnai, nes jie taip pat dirbantys žmonės.

Daug kam yra daug blogiau, žinau, ne man inkšti. Bet ten pradėjau gesti, smirdėti, stabarėti, savo menuose – kartotis. Ne be reikalo sakoma, kad rutina – didžiausias kūrybos priešas.

– Neįsimylėjai? Juk galėjai vesti danę ir gyventi kaip visi?

– Vesti? Na jau ne! Kai kam užtenka ir vieno karto. Be to, kaime – kokios ten merginos, ir reikėtų danų kalbos mokytis... Tarp kitko, Danijoje moterys mažesnės, storesnės ir didelės feministės. Neduos tau krepšio panešti, kreivai nužiūrės ir atstums ranką, kai ištiesi išlipant iš traukinio. Jos ten labai lygiateisės. Vis dėlto negali drožti akmens lygiai su vyrais. O aš daniškai taip ir neišmokau. Gal kad neturėjau planų ten pasilikti. Kasmet galvodavau – na, dar metus...

Ramesni ir nusiminę

– Koks sutapimas – esi Nepriklausomybės akto signataro sūnus ir sugrįžai namo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio šventės išvakarėse. Įdomu, kaip reagavo tavo tėtis, kai pareiškei, kad išvažiuoji, o po dešimtmečio, kad grįžti?

– „Aš – su ūsais ir tu – su ūsais”, – kaip tokiais atvejais sako mano tėvas. Man tuomet buvo bene 35-eri, negi griebsis diržo. O kai grįžau... Vadinasi, taip reikėjo. Mūsų šeimoje – demokratinės tradicijos. Kiekvienas gyvename savo galva. Neįprasta niurzgėti ir verkšlenti. Mano santykiai su tėvu normalūs. Jis man visada buvo autoritetas. Bet ne dėl to, kad signataras. Jis – tikras intelektualas.

– O kokie tavo politiniai įsitikinimai?

– Aš esu apolitiškas ir asocialus. Turiu būti šalia, kad geriau viską matyčiau. Aš gi menininkas – toks darbas. Nenormalūs žmonės mes. Negi normalūs daro nenormalius dalykus? Normalūs dirba fabrike, pinigus kala. Kaip dauguma. Negi menininkai yra dauguma?

– Ar tavo šeimoje yra daugiau tokių?..

– Ne, aš vienintelis. Trečias brolis. Abi mano seserys – normalūs žmonės, turi normalius darbus. Laikinai apsistojau pas vieną jų, kol susitupėsiu. O kas išaugs iš keturių mano dukterėčių ir sūnėno, dar pamatysime.

– Kaip jautiesi sugrįžęs?

– Šalta, balta, kur dairaus... Laukiu pavasario, ieškausi darbo ir galvoju apie parodą, kurią rudenį pažadėjau Baroti galerijai. Dvasiškai man čia geriau nei Danijoje. Jaučiuosi daug laimingesnis. Pabūkite vieni bent porą metų svetimoj šaly – sužinosite, koks tai jausmas. Vis dėlto aš čia gimęs, užaugęs. Čia daug savų žmonių. Ir beveik visi kalba lietuviškai. Aš žinojau, kur parvažiuoju, kad čia – krizė...

– Ar Klaipėda, čionykščiai žmonės labai pasikeitė, kol čia negyvenai?

– Labai. Pristatyta visko, daug naujos architektūros. Visi ramesni, nusiminę labiau. Gal dėl krizės, ji jau užkniso. Ar kad senstelėjome. Aš dar nespėjau susitupėti, labai daug dalykų dar nemačiau, nežinau. Tačiau pastebėjau, kad palyginti su Danija, ten kainos aukštos, bet ir žmonių atlyginimai dideli, o čia kainos sparčiai artėja prie daniškų, bet atlyginimai neauga. Man atrodo, kad į Europą einame atbuli.