Kaip rašo Klaipėdos apskrities policija, tarnybą jis pradėjo dar sovietinėje milicijoje.

„Tapti pareigūnu kaip ir nesvajojau. Jaunystėje daug sportavau – buvau dviračių sporto Lietuvos rinktinės narys, ne kartą buvau tapęs Lietuvos čempionu, sąjunginių varžybų nugalėtoju ar prizininku. Tuomet ateitį labiau su sportu siejau“, – pasakojo A. Skunčikas.

Baigęs studijas Kūno kultūros institute, A. Skunčikas trejus metus dirbo dviračių sporto treneriu, iš jų vienerius metus – ir kūno kultūros mokytoju mokykloje. Darbas patiko, bet, matyt, lemta buvo kitaip – dar sportuojant tuometiniame olimpiniame treniruočių centre susipažino su tuometinės Klaipėdos vidaus reikalų valdybos atstovu ir jam pasiūlius sutiko pamėginti darbą milicijoje.

Tarnybą A. Skunčikas pradėjo 1988 m. Klaipėdoje, dirbo nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Per daugiau nei tris dešimtmečius tarnavo įvairiuose Kriminalinės ir viešosios policijos padaliniuose – dirbo ir kvotėju, ir budėtojų dalyje, ir smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriuje, kurį laiką buvo vieno iš uostamiesčio policijos komisariatų viršininko pavaduotoju, kvotos ir kitų padalinių vadovu.

Pasak A. Skunčiko, labiausiai įsiminė lūžio metai, kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo milicijos struktūrų pertvarkymas į policijos struktūras.

Būdavo, kad ir pažeidėją apklausai į komisariatą tekdavo parsivežti miesto maršrutiniu autobusu.

„Metas buvo sunkus ir sudėtingas. Naujas uniformas su nepriklausomos Lietuvos skiriamaisiais ženklais gavome ne visi iškart – pirmiausia jomis buvo aprūpinami daugiausia visuomenėje matomi, į įvykius reaguodavę patruliai. Aš tuomet dirbau kvotėju. Su pavydu žvelgdavome į patrulius, nes tuo metu turėjome tik naujo pavyzdžio sagas, kurias persiuvome į senąsias milicijos uniformas. Įsiminė ir tai, kad žmonės tuomet labai gerbė policijos pareigūnus – būdavo, kad, pastebėję naująsias uniformas ar skiriamuosius ženklus, prieidavo paspausti rankos, padėkoti už tarnybą Lietuvai“, – prisiminė A. Skunčikas.

Keičiantis santvarkoms, vykstant Maskvos inspiruotai ekonominei blokadai, trūko daug ko: tarnybinio transporto, degalų jam, net rašomojo popieriaus kartais tekdavo nusipirkti patiems.

„Tam tikras teritorijas prižiūrintys, prevencinį darbą dirbantys pareigūnai ar įvykių aplinkybes tikslinantys tyrėjai dažnai važinėdavo viešuoju transportu, būdavo, kad ir pažeidėją apklausai į komisariatą tekdavo parsivežti miesto maršrutiniu autobusu. Sovietmečiu daug dokumentacijos buvo rašoma rusų kalba, tad pirmaisiais nepriklausomybės metais visame komisariate buvo tik viena lietuvišku šriftu spausdinanti mašinėlė! Bet noras tarnauti ir padėti žmonėms buvo stiprus, o sąlygos laikui bėgant nuolat gerėjo“, – sakė A. Skunčikas.

Ilgametę tarnybos patirtį naujai tarnybą Klaipėdos miesto PK Reagavimo skyriuje pradedantiems perduodantis A. Skunčikas tikino, kad jie dažniausiai yra nusiteikę optimistiškai ir patriotiškai, policijos pareigūno profesiją vertina labai rimtai. Sąlygos  dabar yra labai geros – modernios patalpos, šiuolaikiška įranga, patogios uniformos, visuose apskrities komisariatuose įrengtos sporto salės.

Pareigūnas džiaugiasi ir pasikeitusiu bei nuolat augančiu visuomenės pasitikėjimu policija.

„Milicijos laikais žmonės pareigūnų bijojo, vyravo nuomonė, kad, susidūrus su milicija, žmogui geruoju tai nesibaigs. Dabar žmonės dažnai į policininkus kreipiasi tiesiog pagalbos – milicijos laikais, manau, to niekas nebūtų daręs“, – sakė pareigūnas.

Vienu iš sunkiausių tarnybos aspektų jis įvardija tarpsnius, kai tirti tekdavo po 30–50 bylų vienu metu. Sako būdavę sunku atsiriboti, kaip sakoma, „nesinešti darbo namo“. Atsigauti visada padeda mėgstama aktyvi veikla. Jaunystėje entuziastingai mynęs dviračiu, pastaruoju metu pareigūnas pamėgo pėsčiųjų žygius.

„Studijuodamas esu keliskart dviračiu numynęs į Kauną ir atgal į Klaipėdą. Dabar jau daugiau nei dešimt metų esu Pėsčiųjų žygių asociacijos narys. Ypač žavi ekstremalūs žygiai, kurių trasos yra apie 100 km. Didžiausias iššūkis šioje srityje buvo 2017 m. įveikta „eXtreme 2×100“ km trasa Jurbarko rajone. Kartoti tokio žygio, kai 200 km pėsčiomis, bekele, reikia įveikti per dvi paras, dar nesinori, bet kasmet įveikiu po kelis trumpesnių distancijų, po 30–50 km, žygius. Manyčiau, kad Lietuvoje pėsčiomis jau esu nuėjęs apie 4 tūkst. km“, – sakė A. Skunčikas.