Žmonės tinkle: premjera Klaipėdos dramos teatre

Pjesės autorius – Gintaras Grajauskas, spektaklį kuria režisierė Agnija Leonova, scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova, kompozitorius Jonas Jurkūnas, vaizdo menininkas Artis Dzervė (Latvija), šviesų dailininkas Julius Kuršis, choreografės Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė. Vaidins aktoriai Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Elijas Martynenka, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Karolina Kontenytė, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Justina Vanžodytė, Jonas Viršilas, Arnoldas Eisimantas, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas.

Apie premjerą pasakojo režisierė A.Leonova ir dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas.

Pradėjo repetuoti virtualiai

– Agnija, anksčiau savo spektakliuose domėjotės dirbtiniu intelektu. Pjesę „Tinklas“, parašytą 2016 m., atradote jau prasidėjus karantinui dėl koronaviruso pandemijos, pradėjote repetuoti virtualiai?

A.L.: Jau anksčiau domėjausi technologijų tematika, ne vien dirbtiniu intelektu. Domiuosi žmogaus ir technologijos sąveika. Sužinojau, kad Gintaras yra parašęs pjesę šia tema ir pajutau – čia mano! Viduje įvyko rezonansas. Perskaičiau, o po kurio laiko prasidėjo karantinas. Visi pakliuvome į keistą etapą, pradėjome bendrauti daugiausia virtualiai. Didžioji žmonijos dalis ėmė dirbti nuotoliniu būdu, naudodamiesi internetu, ir virtualybė tapo visiems apčiuopiama. Mus į ją pastūmėjo. Porą savaičių dar bandėme išsiaiškinti, kas bus, paskui pradėjome repetuoti – pirmosios repeticijos vyko „zoomo“ platformoje. Pasaulis jau išėjo iš karantino, pamatysime, kiek įpročių liks iš to laiko. Kiek domėjausi, šis etapas tapo dideliu postūmiu tam tikriems visuomenės pokyčiams.

Pjesės struktūra tokia: yra pagrindinis veikėjas ir kiti su juo susitinkantys veikėjai, keičiantys vieni kitus. Būdavo, jei repeticijos trunka septynias valandas, su pagrindiniu aktoriumi tas septynias valandas ir sėdime, o visi kiti keičiasi. Vėliau supratome, kad tiek laiko neįmanoma išbūti taip, kaip būname gyvai, reikia pertraukų. Nes „zoomas“ išsunkia. Skaičiau apie tyrimus, kad fiziologiškai žmogus nėra pritaikytas tokiam ilgam virtualiam bendravimui.

Dirbtinio gyvenimo pinklėse

– Gintarai, kokia pjesės istorija? Dabar ji atrodo vizionieriška – kalbama apie virtualiame tinkle gyvenančius žmones.

G.G.: Keistai išėjo: pjesė prasideda remarka, kad viskas vyksta netolimoje ateityje. Netikėjau, kad netolima ateitis taip greitai ateis. Benaršant po socialinius tinklus, šovė į galvą mintis: visi dabartiniai žmonės beveik Jobo situacijoje – realiai nieko neturi, iš jų viskas atimta, bet to nepastebi, nes yra gražių surogatų, kuriais galima patikėti ir ramiai gyventi dirbtinį gyvenimą neįtariant, kad kažkas ne taip. Apie tai ir buvo pjesė, aišku, ir apie izoliaciją, kuri toje situacijoje nutinka savaime – tinklas įpainioja taip, kad nebeturi galimybių sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Galų gale grįžti baisu, nes tinklas yra ir komfortas. Bet kada gali ką nors jame užblokuoti, pasirinkti savo socialinį burbulą, kuriame jausiesi puikiai ir būsi lyderis. Iš esmės pjesė buvo apie tai.

Jau rašydamas supratau, kad tai velniškai sunkiai pastatoma, nes veiksmas vyksta virtualioje realybėje, išskyrus kelis incidentus, ir tam reikia labai ypatingo režisieriaus. Viename interviu kalbėjau apie tai: laukiu jauno režisieriaus, kuris domėtųsi šiais dalykais ir sugebėtų tai pastatyti. Optimistiškai pasakiau: tikiu, kad jis atsiras. Ir atsirado. Viskas logiškai ir teisingai susiklostė.

Tokia šiuolaikinė priklausomybė

– Agnija, apie ką bus spektaklis „Tinklas“?

A.L.: Pjesėje itin juntama pagrindinio veikėjo vienišumo tema. Labai įdomu, juk toks yra režisieriaus darbas: analizuodamas veikėją, patiri empatiją, mėgini suprasti, kas su juo vyksta. Man tai buvo analizė, iš kur kyla vienišumas būnant virtualiame pasaulyje, iš kur atsiranda priklausomybė. Nes man technologijos atrodo labai geras dalykas. Daugiau analizuoju negebėjimą teisingai naudotis priemonėmis ir dėl jų atsirandančią priklausomybę, kai laiką tiesiog „nuskrolini“ į erdvę ir nebegebi susidurti su savimi, nes visąlaik kažkur pabėgi, kažką vaizduoji. Kitas pjesės veikėjas yra priklausomas nuo alkoholio. Taip scenos labai nuosekliai susidėsto. Čia matau paralelę: tai šiuolaikinė priklausomybė. Yra žmonių, kuriuos technologijos įgalina funkcionuoti žymiai produktyviau, ir yra žmonių, kurie leidžia joms save išsunkti ir nebegyvena savo gyvenimo.

– Priemonė tampa gyvenimo būdu?

A.L.: Technologija gali būti gyvenimo būdas. Yra žmonių, kuriems technologijos padeda planuoti, funkcionuoti, programuoti, o čia susitinkame su veikėju, kuris pabėga nuo gyvenimo į technologiją. Net ne į pačią technologiją – į socialinius tinklus. Per tinklą žiūri, kaip kiti gyvena, ir pats jau nebefunkcionuoja. Yra stipri scena, kurioje sakoma, kad tas žmogus atsisakė gyventi savo gyvenimą – man ši pjesė apie tai. Apie žmones, kurie tam tikru požiūriu jau atsisako gyventi ir laukia, kol iki galo „praskrolins“ savo gyvenimą.

Išryškins saviizoliacijos temą

– Pirmąkart dirbote su Klaipėdos dramos teatro aktoriais? Kaip subūrėte komandą?

A.L.: Komandą subūriau per „zoomą“. Labai įdomi patirtis. Pirmasis pjesės skaitymas irgi vyko per „zoomą“. Vėliau, kai jau buvo galima susiburti gyvai, susirinkome repetuoti teatre.

Labai geranoriškas teatras, psichologiškai komfortiška čia dirbti. Visi atsakingi, motyvuoti – jokių peripetijų, visi nukreipti į darbą. Tiesiog psichologinis malonumas bendradarbiauti su tokiais žmonėmis.

– Užimsite visą Didžiąją salę, bet neįprastai?

A.L.: Spektaklis bus rodomas teatro didžiojoje scenoje, bet scenografija nestandartinė. Būtent todėl, kad išryškintų saviizoliacijos temą ir tai, ko galbūt reikėjo šios pjesės pastatymui, – stiprų technologiškumo efektą. Kad žiūrovai tikrai pamatytų veikėjo, gyvenančio tinkle, situaciją iš šono. Scenografija bus sumontuota Didžiojoje salėje, o žiūrovai sėdės ir spektaklį žiūrės tik antrajame balkone.