Tapytojo S. Kruopio parodoje – artėjimas grynosios ekspresijos link

S. Kruopis (gim. 1960 m.) – tapytojas, fotomenininkas, ilgametis kasmečių Nidos plenerų organizatorius, visuomenininkas. 1975–1980 m. mokėsi meninio apipavidalinimo ir meninės fotografijos tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1987–1993 m. tapybą studijavo Vilniaus dailės akademijoje (dėstytojai – Jonas Daniliauskas, Valentinas Antanavičius, Arvydas Šaltenis, Kęstutis Zapkus, Linas Leonas Katinas). Nuo 1995 m. pradėjo organizuoti tarptautinius plenerus Nidoje. Lietuvos dailininkų sąjungos ir kitų tarptautinių meninių susivienijimų narys.

S. Kruopio meninės veiklos fonde – per 50 plenerų įvairiose šalyse, daugiau nei 90 personalinių ir 570 jungtinių meno parodų. Jo paveikslai saugomi įvairiose privačiose ir valstybinėse kolekcijose.

S. Kruopio kūrybą būtų galima suskirstyti į dvi grupes – plenerinę tapybą su fragmentiškais, dokumentiškais, romantizuotais peizažais ir, anot menotyrininko Antano Andrijausko, vertingiausią kūrybinio palikimo dalį – laisvai koloristinę, ekspresyviosios abstrakcijos tapybą su iš Rytų kultūrų ataidinčiais orientalizmo ir ezoterikos bruožais.

Ankstyvą dailininko polinkį į orientalizmą paskatino studijos Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume bei kelionė į Gruziją ir Armėniją, kur jaunasis dailininkas pamatė armėnų tapytojo Martiroso Sarjano (1880–1972) ekspresionistiškai ryškią kūrybą. Tapybinės evoliucijos dalimi tapo ir išvykos į Indiją bei Nepalą, kurių metu dailininkas atrado jo dvasiai artimą ryškų, emocionalų koloritą, daugiasluoksnę tapybos manierą, simbolistinį mąstymą.

Rytų kultūrų įtaka S. Kruopio kūrybą lydi iki šių dienų – pastarųjų metų tapybą žymi lyrinės, emocionalios abstrakcijos su išnyrančiais rytietiškais kaligrafijos elementais, efektingais spalvų deriniais, gestiškais potėpiais. Ankstyvojoje studijų laikų tapyboje vyravo pilkšvi, neutralūs spalviniai tonai, palaipsniui figūrinės kompozicijos transformavosi į fragmentiškų motyvų fiksavimą, grynąją tapybinę ekspresiją, kurios pagrindinis tikslas – unikalių dvasinių būsenų fiksavimas, pasitelkiant spalvą, formą ir liniją.

Tiesa, dailininkas, nors ir būdamas persmelktas Rytų filosofijos, lieka ištikimas gimtojo krašto istorijai, tęsia lietuviško orientalizmo ir koloristines tapybos tradicijas. Susitelkdamas į improvizuotą, žaidybišką kūrybinį procesą, dailininkas kuria tarp ekspresionizmo ir abstrakcijos žanrų balansuojančius kūrinius, kuriuose ieškoma unikalaus menininko santykio su jį supančia aplinka.

Klaipėdoje pristatomoje personalinėje tapytojo parodoje bus galimybė pasinerti tiek į žaismingą ir neprognozuojamą tapybos šėlsmą, tiek patirti mažiau pažįstamą S. Kruopio tapybos veidą – subtilų, ženklišką ir dvasingą.

Paroda veiks iki spalio 16 d.