Režisierius J. Brazys: visa ši istorija – kaulų ir kauliukų gludinimas (interviu)

Klaipėdos dramos teatre vyksta naujo spektaklio repeticijos. Spektaklį pagal kultinį Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“ stato režisierius Jokūbas Brazys. Premjera numatyta gegužės 6 ir 7 dienomis.

Stato pagal romaną

Išmyluotus, išbučiuotus, rūpestingai prižiūrėtus dvynius sūnelius mama, gelbėdama nuo karo, iš didelio miesto atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o pasaulis už mamos glėbio ribų žiaurus ir negailestingas. 1986 m. išleistas A.Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ tapo sensacija – jame lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Kartu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Vos atsivertęs įspūdingą A.Kristof kūrinį, režisierius J.Brazys suprato, kad šis tekstas jį kviečia – „Storas sąsiuvinis“ turi persikelti į sceną.

– A.Kristof „Storas sąsiuvinis“ kultinė, XX a. literatūros aukso fondo knyga. Kaip ji pakliuvo jums į rankas?

– Netikėtai aptikau, nuo pirmųjų puslapių supratau, kad reikia kurti spektaklį. Medžiaga pati ateina – knyga renkasi skaitytojus.

Veda atpirkimo link

– Kuo patraukė „Storas sąsiuvinis“? Kodėl nutarėte jį perkelti į sceną?

– Visų pirma, patraukė unikali rašymo forma. A.Kristof – vengrė, po karo pabėgusi į Šveicariją, priversta rašyti prancūziškai, suformulavo savo prancūziško rašymo stilių. Naują kalbą – savo.

Skaitant „Storą sąsiuvinį“, labai sudomino aprašomų brolių dvynių filosofija. Jie – vaikai, turintys nepalaužiamą moralinį kodeksą, filtrą. Jų vaikystė tampa auka, kuri atgręžia į renesansinę humanizmo sampratą. Nesivadovaudami įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis, pasitelkę santūrų susilaikymą nuo smerkimo, jie primena žmonėms, kad jie – žmonės. Jie tarsi pranašai, karo sujauktuose išoriniuose ir vidiniuose pasauliuose vedantys atpirkimo link.

„Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų, apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį. Kas pasakys, kas gerai, o kas blogai? „Gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Šioje vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet šių vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį. Be to, jie rašo. Jie labai rimtai žiūri į kūrybą. Rašymas jiems teikia jėgų. Jie atrado savo meninę formą, kuria sugeba priimti juos supančio negailestingo pasaulio reiškinius.

Svarbu užrašyti, įamžinti

– Knygoje nepaaiškinama, dėl ko broliai imasi rašyti savo dienoraštį – kokia jūsų interpretacija?

– Visi turi savo priežasčių rašyti dienoraštį. Bet jie rašo knygą. Ši tema svarbi ir spektaklyje – ką reiškia kūryba karo metu. Broliams ji labai reikalinga – svarbu rašyti, užrašyti, įamžinti.

– Spektaklį kūrėte ir repetavote tiesiai iš knygos. Kodėl dirbate be dramaturgo ir kokie tokios prieigos iššūkiai? Beje, kaip aktoriams sekėsi priimti tokią darbo realybę?

– Romanas labai arti pjesės. Tiesa, A.Kristof rašė ir pjeses. Man atrodė, jei imuosi statyti spektaklį pagal A.Kristof romaną, tuomet reikia visiškai panirti į jos kūrinį, jo kalbą. Repeticijų metu kai ką siaurinome, kai ką atmetėme – viskas vyko natūraliai. Aktoriai ir aš priėmėme naują realybę – A.Kristof realybę. Pjesės formavimasis repeticijų metu aktoriams neatrodė kažkas labai neįprasta.

– A.Kristof, klausiama apie vieną ar kitą šiurpesnę ar neįprastesnę romano vietą, tiesiog atsakydavo, kad ji tai matė arba pažinojo tokius žmones, t. y. ji nuolat pabrėžė teksto autobiografiškumą. Ar jums buvo svarbu išlaikyti jos kalbėjimo stilių?

– Taip, tekstas reikalauja savitos formos, kad sceninis veiksmas prilygtų A.Kristof tekstui.

Dienoraštį rašo vaikai, tai yra raktas, kuriuo atrakiname formą. Broliai įsileidžia žiūrovus į savo režisuojamą „vaikišką“ spektaklį.

– Ką apibrėžiate kaip vaikiškumą?

– Galimybę patikėti.

Karas nurodė kryptį

– Vienaip „Storas sąsiuvinis“ skamba taikos metu – tolimų įvykių literatūrinė dokumentacija. Visai kitaip jis suskamba šalia vykstant karui. Kaip karo Ukrainoje realybė paveikė jūsų darbą?

– Teatras neturėtų būti galimybė pabėgti, užsimiršti. Kurdami spektaklį, privalome drąsiai žengti į realybės šerdį. Kurdami priimame ir suvokiame realybę.

Kai vyko pirmasis romano skaitymas, sakiau aktoriams, kad manęs nejaudina karo tema ir noriu ją eliminuoti, kad jaučiu didelę distanciją, tad būtų melaginga ją laikyti pagrindine spektaklio aplinkybe. Kitą dieną prasidėjo karas. Visi išankstiniai nusistatymai išnyko. Šis šiurpus atsitiktinumas nurodė kryptį. A.Kristof dvyniai tapo mūsų vedliais. Tęsiame jų mokslus – kūryba mums yra galimybė priimti. Šis spektaklis mus sustato į vietas, padeda išsaugoti mūsų žmogiškumą. Mums jis svarbus. Man jis svarbus. Svarbu duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia.

Įdomu, kad knygoje karas lyg ir yra pagrindinė aplinkybė, bet broliams karas – tai faktas, jie netransliuoja to kaip gero ar blogo reiškinio, tai yra ir tiek. Jie priima mirties alsavimą. Jiems skauda širdį, kad išėjo mama. Jie lieka vaikais. Vaikas – naujo gyvenimo simbolis, kuriame telpa viltis ir meilė.

Susipynė fikcija ir tiesa

– „Storo sąsiuvinio“ pagrindiniai veikėjai išsiskiria šaltakraujiška reakcija į aplink juos ir su jais vykstančius kraupius įvykius, jų išgyvenimo būdas – atsikratyti jausmų. Iš kokios pozicijos į juos žvelgiate jūs?

– Skaitant kūrinį, gali atrodyti, kad jie atbukę ir šaltakraujiški padarai, bet tai tik jų rašymo formos padarinys. Broliai yra perdėtai jautrūs. Jie užsiima įvairiomis pratybomis, siekdami atbukti – sustiprėti, nebūti vedami emocijų, jausmų. Jų tikslas – pakilti nuo žmogiškųjų silpnybių. Dienoraštis yra perfiltruota realybė, iškristalizuota tiesa. Jie rašo faktus, o ne tai, kaip tie faktai buvo išjausti.

Man atrodo, kad jie labai jautrūs. Ir visas kūrinys yra bandymas išgyti nuo fundamentalių, visą gyvenimą mus persekiojančių traumų. Kai broliai buvo maži, juos paliko mama. Ar jie sugeba paleisti ją? Ji grįžta pasiruošusi juos išsivežti, tačiau kalbantis su vaikais ant jos nukrenta bomba. Romanas yra susipynusi fikcija ir tiesa. Žiūrovų tikslas – dekoduoti šių vaikų fantaziją. Pas vaikus grįžta juos taip pat palikęs tėvas, jis iškasa iš po žemių mamą, jos kaulus ir parodo vaikams, kad žaizda vis dar čia. Ką daro broliai? Jie nušveičia tuos kaulus ir iš jų daro paveikslą. Yra toks posakis – ištraukti iš spintos griaučius. Jie tai ir daro – išdidžiai ir drąsiai demonstruoja nublizgintą savo didžiausią skausmą, priima jį. „Storas sąsiuvinis“ yra apie drąsą gyventi.

Tampa asmenine istorija

– Knygos veiksmas vystosi mažame pasienio kaimelyje, o spektaklyje jis rutuliosis daugiabučio laiptinėje. Kodėl tokia erdvė ir kokias jos galimybes įžvelgiate?

– Kaimas manęs nejaudino, norėjosi kažko savo, pažįstamo. Laiptinė tobulai sunaikino bet kokią distanciją. Laiptinė yra mūsų realybė. Tokiu būdu A.Kristof istorija tampa mūsų istorija, asmenine istorija – žiūrime jau ne į veikėjų vidines spintas, bet dairomės po saviškes, žiūrime į jų tamsiausiose kertelėse ir stalčiukuose paslėptus griaučius.

– Spektaklį kuriate pagal knygą. Ar rekomenduojate būsimiems žiūrovams prieš einant į spektaklį ją perskaityti?

– Gerą literatūrą yra verta skaityti. O mūsų spektaklio veikėjai yra geri vedliai. Gal ir ne visada norėsis versti puslapį ir eiti tolyn, kaip eina spektaklio veikėjai, kurie turi papasakoti savo istoriją. O visa ši istorija – kaulų ir kauliukų gludinimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tik

tik portretas
??????
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių