Laikas susitupėti?

– Kaip manote, kodėl D.Montvydas pasirinko į "Euroviziją" vykti būtent su jumis?

– Dalyvavome tame pačiame muzikiniame projekte "Lietuvos balsas", jis matė, kaip aš dirbu, ką darau scenoje, turbūt įsidėmėjo mane. Pripažinsiu, labai apsidžiaugiau sulaukusi tokio pasiūlymo. Nors kartais skeptiškai žiūriu į įvairias avantiūras ir dalyvavimą projektuose, juk man – nebe 20 metų, esu dviejų vaikų mama, kuriai jau laikas susitupėti.

– Ar laikote save klaipėdiete?

– Sunku pasakyti, abu miestai artimi širdžiai. Jau 19 metų esu uostamiestyje, o iki pilnametystės gyvenau Šiauliuose, kur dažnai tenka aplankyti tėvus, brolį. Į Klaipėdą atvykau studijuoti, čia baigiau operinį dainavimą ir muzikos pedagogiką.

– Svajojote mokyti?

– Svajoti nesvajojau, tačiau teko paragauti ir šios duonos, kai supratau, kad vis dėlto tai ne man. Sakoma, kad geras mokytojas – nebūtinai geras dainininkas, jis turi gerai išmanyti žinių perdavimo meną. Šiuo atveju aš žinau, kaip reikia dainuoti, tačiau visa tai perteikti man yra sudėtinga. Būtina jausti pašaukimą, kuris vieniems duota, kitiems – ne.

Nuo konsultantės iki vadovės

– Vadinasi, pasirinkote likti scenoje, o ne jos užkulisiuose?

– Kad ir keista, šiuo metu dirbu darbų saugos konsultacinėje įmonėje, pradėjau nuo pardavimo konsultantės, bet greitai kilau karjeros laiptais ir dabar pati vadovauju skyriui. Bet muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. Dainuoju, koncertuoju, kiek įmanoma, ieškau būdų, kad tai netaptų rutina, būtų įdomu ir man, ir užsakovui. Jei reikia, atlieku ir Džordanos Butkutės, ir Tinos Turner ar Ellos Fitzgerald dainas. Prisitaikau prie kiekvieno skonio. Opera liko nuošalyje, nors ilgą laiką maniau, kad jos neapleisiu. Paprasčiausiai studijų metais reikėjo iš kažko pragyventi, todėl pasukau kitu keliu. Tiesa, iki šiol labai gerai sutariu ir esu be galo dėkinga savo dėstytojai Valentinai Vadoklienei. Džiaugiuosi, kad ji yra, stebi mano muzikinę karjerą, jei reikia, pagiria ar pabara. Tuo metu, kai norėjau viską mesti ir pradėti džiazuoti, dėstytoja buvo tas žmogus, kuris įrodė, kad operinio dainavimo mokslai – yra pagrindas, kurį įgijęs vėliau galėsi daryti, ką tik nori.

– O dabartinį savo darbą mėgstate?

– Labai mėgstu. Mokau kitus, kaip parduoti paslaugą. Iš esmės dainavimas ir darbų sauga yra susiję dalykai. Bet kokiu atveju tai yra paslaugos, kurias svarbu sugebėti patraukliai pateikti. Pagal Zodiako ženklą esu Liūtas – tai yra lyderis, mėgstantis dėmesį ir jo gaunu tiek būdama scenoje, tiek mokydama kitus. O visų svarbiausia, kad kasdien tenka bendrauti su žmonėmis. Išprotėčiau, jei mane kas nors uždarytų biure ar prie kasos, negaliu sėdėti vienoje vietoje, man reikia keliauti, sutikti naujus žmones. Tai – penas sielai. Kartais pažįstami klausia manęs, ar nepavargstu nuo bendravimo. Mane tai verčia judėti į priekį.

– Ką veikėte po studijų?

– Tiesą sakant, tėvai tikėjosi, kad baigusi mokslus grįšiu atgal į Šiaulius, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Greitai ištekėjau, susilaukiau vaikelio – dukros Evos, turėjau neilgą motinystės pertrauką. Paskui teko ieškoti pragyvenimo šaltinio, todėl pabandžiau visko – darbą parduotuvėje, "Lietuvos spaudoje" ir daugybę kitų veiklų. Paprastai tariant, ką siūlė, tą ir dirbau. Staiga pajutau, kad viską darau tik dėl pinigų, o "dūšia" tai gęsta. Tad vieną dieną pasakiau sau: "Stop. Einu ne tuo keliu, man reikia dainuoti". Pradėjau dairytis naujų galimybių, grįžau į sceną. Tiesa, įgūdžiai kitose sferose pravertė, dabar galiu vienu metu derinti kelis darbus, kurie teikia malonumą. Kiekvieną jų atlieku iš visos širdies.

– Ko gero, namuose esate retas svečias?

– Tikrai taip, dažniausiai savaitgaliais mamos namuose nėra, nes dainuoju baruose, restoranuose, įvairiose šventėse. Dėl to kenčia šeima, nors stengiuosi skirti laiko ir vaikams. Elijai – dar tik dveji, o Evai 12 metų, ji šiuo metu irgi dainuoja, lanko muzikos mokyklą, pasirodo konkursuose. Aš nuoširdžiai bandžiau ją atkalbėti, sakiau, vaikeli, gal nereikia? Juk pati puikiai žinau, ką reiškia dainininko duona, bet, matyt, taip jau veikia genai. Elija irgi dainuoja, tik savaip. Tuo metu jų tėčio, mano vyro, veikla visiškai nesusijusi su renginiais ar muzika, jam tai svetima sritis.

Atstovauti Lietuvai – garbė

– Dvi savaites praleidote Švedijoje. Kaip viskas atrodė ten?

– Išvykome gegužės 2-ąją. Kai atskridome į Švediją, jau buvo vėlus vakaras, todėl tik susipažinome su naktiniu Stokholmu. Kitą dieną spėjome aplankyti legendinės grupės ABBA muziejų ir turėjome pirmąją repeticiją su pritariamojo vokalo mokytoja, mūsų atveju tai buvo švedė, eurovizinės D.Montvydo dainos "I‘ve Been Waiting For This Night" autorė. Ji norėjo paklausyti, kaip perteikėme dainą, pateikė savo pastabų. Repetavome apie tris valandas, buvo nemažai pakeitimų. Tai – be galo didelė patirtis, nes iš esmės esi priklausomas nuo atlikėjo, turi sugebėti prie jo prisitaikyti. Ne veltui yra sakoma, kad pritariantysis vokalas kartais būna geresnis už paties lyderio. Šiuo atveju, žinoma, taip nebuvo, nes Donatas – tikras profesionalas, puikiai valdantis savo balsą.

– Kaip sekėsi tramdyti jaudulį?

– Donatas, kaip pats sakė, važiuodamas į "Euroviziją" prieš kelerius metus, buvo gana jaunas, nepatyręs, todėl tąkart jam buvo sunku suvaldyti emocijas. Tačiau dabar jis neperdavė mums jaudulio, buvo ramus – drąsino ir palaikė sakydamas: "Merginos, mes galime tai padaryti, esate šaunios".

– Buvo nuspręsta, kad visas dėmesys teks D.Montvydui ir scenoje jūsų – keturių vokalisčių – nebus matyti.

– Tiesa, reikėjo neambicingo žmogaus, kuris sutiktų būti nematomas scenoje. Daug pasiekusiam atlikėjui tai gali atrodyti kaip pažeminimas. Aš toli gražu taip nesijaučiau. Man atstovauti Lietuvai buvo garbė. Ir kiekvienam dainininkui turėtų būti įdomu iš arti pamatyti, kaip vyksta tokio lygio konkursai.

Užkulisiai privertė žagtelėti

– Kas labiausiai nustebino?

– Važiuodama galvojau – Dieve brangus, 42 dalyviai ir net 15 tūkst. žiūrovų milžiniškoje arenoje, kas suvaldys tokią minią? Tačiau be galo nustebino puikus organizuotumas, žagtelėjau pamačiusi, kaip jie tvarkosi. Jokių spūsčių, viskas sustyguota minučių tikslumu, šansų paklysti nėra, organizatoriai ateis, parodys, nuves į vietą. Ne taip lengva buvo pagauti ir tas vadinamąsias žvaigždes, nes visi atsidurdavo skirtingu metu skirtingose vietose. Nustebino ir kai kurie dalyviai. Vieni teigiamai, kiti ne. Labai patiko gruzinai – grupė "Young Georgian Lolitaz" su netradicine daina "Midnight Gold", profesionalus atlikimas ir grynas "neformatas". Buvo didelė tikimybė, kad žmonės jų tiesiog nesupras. Mane nudžiugino gruzinų sėkmė.

– O kalbant apie blogąją patirtį?

– Neigiamai nustebino Lenkijos atstovas Michałas Szpakas. Gal ir negražu taip kalbėti, bet jam dar daug trūksta iki profesionalaus dainininko. Nei daina "kabino", nei jis gerai "žiūrėjosi" scenoje. Ir staiga po žiūrovų balsavimo lenkas atsidūrė aukščiau už Donatą – aštuntoje vietoje. Gero įspūdžio nepaliko ir šio atlikėjo arogancija. Netgi papiktino. Pavyzdžiui, Izraelio atstovas – Hovi Star užkulisiuose pasirodė atstumiantis žmogus, bet tai, ką jis darė scenoje, buvo "wow".

– Iš ko jautėte didžiausią palaikymą?

– Apskritai visi dalyviai garsiai vieni kitus palaikė, linkėjo sėkmės, nors buvo aišku, kad tas "Good Luck" (liet. sėkmės) yra tik geras tonas. Juk buvome konkurentai. Buvo malonu, kai eidamas pro šalį "Eurovizijos" vedėjas ir pernykščio konkurso nugalėtojas švedas Mansas Zelmerlowas Donatui tarstelėjo: "Šaunuolis, labai geras pasirodymas ir puiki daina". Tokie dalykai pakelia savivertę, nes būdamas ten jautiesi toks mažytis. Bet buvo akivaizdu, kad Donatas taip nesijautė, ėjo iškelta galva, manau, verta iš jo pasimokyti.

– Ar baiminotės, kad kas nors nepavyks, teko nukrypti nuo plano?

– Iš pradžių buvo kilusi panika – Dieve brangus, palyginti su kitais, mes taip "tuščiai" atrodėme, rodos, scenoje kažko trūksta. Per visą tą laiką įvyko daug pasikeitimų. Be to, kartą Donatui atliekant šuolį į akis pateko dūmų, jis slystelėjo, neišgirdo muzikos ir pavėluotai įstojo į ritmą. Galvojau, kas bus, jei tai pasikartos tiesioginės transliacijos metu? Bet jis buvo užtikrintas, kad viskas bus gerai. Anksčiau galvodavau, koks skirtumas – salėje 5 tūkst. ar 15 tūkst. žmonių? Didžiausia auditorija, prieš kurią iki tol teko dainuoti, buvo "Švyturio" arenoje vykęs "Žuvėdros" naujametis pasirodymas. Maniau, kad lygiai tas pats bus stovėti priešais triskart didesnę minią. Tačiau skirtumas – didelis. Juolab kad sykiu dainuoji ir tiems 200 milijonų balsuotojų, esančių už kamerų, kurie kritiškai stebi kiekvieną atlikėją. Turi būti gerai pasikaustęs. Supratau, kad pati, kaip solistė, negalėčiau dalyvauti tokio lygio konkurse.

– O dėl darbo problemų nekilo? Kolegos noriai išleido?

– Kolegos be kalbų išleido, palaikė ir labai už mus "sirgo". Tuo metu, kai vyko filmavimai, visi susiburdavo, siųsdavo nuotraukas su nuoširdžiais linkėjimais, o grįžusią iš Švedijos pasitiko su gėlėmis, šampanu ir apkabinimais. Juk buvau tik pritariantysis balsas, tačiau palaikė kaip finalininkę. Pats direktorius mane 2010-aisiais paskatino dalyvauti konkurse "Nauja daina", kuriame pasižymėjau su kūriniu "Prisėdai šalia". Hitas žaibiškai išpopuliarėjo. Ko gero, neturėjau nė vieno užsakomojo renginio, kuriame žmonės neprašytų jos padainuoti. Iš šimto dainų buvome penkti. Kai esu darbe, mano galvoje – tik darbų sauga, ir atvirkščiai – būdama scenoje negalvoju apie pašalinius dalykus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. liepos 24 d. Šiauliuose.

Baigė Šiaulių Dainų progimnaziją, tuometinę 15-ąją vidurinę mokyklą.

Mokėsi Klaipėdos universitete Menų akademijoje, tuomečiame Menų fakultete operinio dainavimo ir muzikos pedagogikos.

Pernai BIG talentų konkurse su dukra laimėjo kelionę į Disneilendą.

Ištekėjusi, turi dvi dukras.