A. Klemencovas. Gyvenimas paaukotas menui

Skausmas dėl gimtojo miesto

– Iš kur esate kilęs?

– Esu tikras klaipėdietis, gimiau šiame mieste ir čia gyvenu. Tarybiniais metais kurį laiką gyvenau Maskvoje, Kaliningrade. Tai buvo kūrybinės komandiruotės.

– Augdamas turėjote galimybę matyti senosios Klaipėdos akcentų, kaip miestas atrodė jūsų vaikystės metais?

– Klaipėda tais laikais buvo savotiškas tarybinio miesto etalonas. Nepasakyčiau, kad miestas atrodė apleistas, nors kai kurios vietos, pavyzdžiui, Žvejybos uosto rajonas, buvo skurdokos. Bet tuo metu iškilo pirmieji daugiabučių mikrorajonai, pavyzdžiui, "Vaidilos" kompleksas, kuris tais laikais buvo labai modernus architektūriniu požiūriu.

– Tarybiniais laikais miesto centre vietoj seniausios Prūsijos gaisrinės atsirado viešbutis. Ar manote, kad tą gaisrinę išties reikėjo griauti, o gal buvo galima išlaikyti ir ji šiandien būtų puošusi mūsų miestą?

– Gaisrinę labai gerai atsimenu, statinys buvo puikios būklės ir labai tiko šiai vietai. Tuo metu, kai jį nugriovė, aš buvau moksleivis, lankiau dailės mokyklą ir ta problematika man tada nebuvo įdomi. Mano suvokimas apie vertybes tuomet buvo kitoks. Tada tos griovimo ir naujų pastatų statymo tendencijos buvo labai gajos. Nepasakyčiau, kad kas nors būtų dėl to labai protestavęs. Po tam tikro laiko, kai jau pajėgėme palyginti nauja ir sena, tapo akivaizdu, ką mes padarėme ne taip. Dabar aišku, kad, naikinant senąjį paveldą, didelę reikšmę turėjo politinis aspektas, padaręs didelę skriaudą miestui. Juk anksčiau Klaipėda buvo žinoma kaip vokiečių miestas. Tarybinės sistemos puoselėtojams nepatiko šios asociacijos, todėl buvo siekiama sunaikinti visus vokiečių kultūros artefaktus mūsų mieste. Partijos strategija buvo akivaizdi – senąją architektūrą turi pakeisti nauja, tarybinė. Ir kai pagalvoju apie prieškario klaipėdiečius, man labai liūdna, juk jie gyveno, dirbo, kūrė, kasdien čia gerdavo kavą, o karo mašina viską nušlavė. Tai baisi Klaipėdos ir Kaliningrado krašto tragedija.

– Ar ir dėl to ėmėtės projektuoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspoziciją, skirtą Antrajam pasauliniam karui?

– Galima sakyti ir taip. Pradėjau gilintis, siaubas apėmė, kai suvokiau, kiek skausmo tuo metu buvo aplinkui. Juk prieš tai, kai A.Hitleris atėmė Klaipėdą, iš čia pasitraukė žydai, o paskui po kelerių metų – ir visi likusieji vietos žmonės. Miestas tapo tarsi kokia Atlantida. Man teko matyti 1936 m. dokumentiką apie Klaipėdos krašto žmones, jų papročius, buitį, viso to neliko. Labai liūdna.

Meno ilgaamžiškumo baimė

– Tarybiniais laikais atsikratyta senuoju paveldu. Ar mes dar galime pataisyti padėtį, kalbant apie Klaipėdos architektūrinį vaizdą?

– Manau, privalome taisyti. Vien kalbant apie Muzikinio teatro pastatą, tai juk – anachronizmas. O ten dirba kuriantys žmonės, jiems nuolat reikalingi kūrybiniai postūmiai, įtakos turi aplinka, kurioje tie menininkai dirba. Vienareikšmiškai miestui ir kūrėjams reikia naujo Muzikinio teatro. Man labai norėtųsi, kad bent išoriškai Klaipėda taptų šiuolaikišku, moderniu miestu, mano paties pastangos gražinti ją – tik savotiški blyksniai, kurie nėra ilgaamžiai. Apskritai bijau meno ilgaamžiškumo. Bijau, kad paskui grauš sąžinė, jog padariau ne taip, kaip galėjau.

– Kuri Klaipėdos vieta kūrybiniu požiūriu jums teikia daugiausia džiaugsmo?

– Man labai patinka Skulptūrų parkas. Sutinku, kad jam vieta parinkta netinkama. Bet tai atmetus, reiškinys tiems laikams buvo tikras kultūrinis sprogimas. O kur dabar dingo visas šitas potencialas, lig šiol negaliu suvokti. Ir ten skulptūros yra labai aukšto meninio lygio. Tais laikais tai buvo savotiška Meka, žmonės atvažiuodavo net iš Peterburgo jų pažiūrėti, jiems tai buvo labai modernu.

Apie jausmus ir išgyvenimus

– Iš kur jūs pats toks kūrybingas, ar šeimoje buvo menininkų?

– Ne, šeimoje menininkų nebuvo, niekas nepiešė, nelipdė iš molio, tik mama siuvinėjo kryželiu. Dar ir dabar turiu keletą jos darbų – tai geros kokybės naivaus meno kūriniai. Aš lankiau Klaipėdos dailės mokyklą, buvau pirmosios jos laidos absolventas. Paskui studijos Dailės institute. Veikiausiai mano kūrybiškumą inspiruoja tikėjimas Dievu, nors daugelis sako, kad mano darbuose daugiau velniškų apraiškų nei dieviškumo. Man turi didelę įtaką rusiška ikona kaip meno kūrinys.

– O jūs pats tapote ikonas?

– Ne. Tam reikalingas vidinis šios srities suvokimas, nusiteikimas. Ikonos negalima tapyti tarp rūkymo pertraukėlių. Tam darbui būtina tam tikra aplinkos aura, tam tikra situacija, kai būtų galima atsiduoti šiam darbui. Anksčiau jas tapydavo asketai, ilgą laiką prieš tai pasninkavę.