Klaipėdoje „Spragtuką“ stato pasaulinio garso choreografas

Vienas mėgstamiausių ir dažniausiai K. Simonovo statomų veikalų – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ – kaip tik dabar skirtingus spektaklius choreografas stato dviejose šalyse vienu metu.

Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai, anot K. Simonovo, išvys „modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį“. Klaipėdos pastatymas bus išskirtinis, tad kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas žada ir neįprastą teatrams scenografiją. Daugeliui kūrėjų taptų iššūkiu klasikinį baletą pristatyti universaliose arenose, bet tik ne K. Simonovui, jau ne kartą tai dariusiam su įvairių šalių baleto trupėmis. Tad mums belieka nekantriai laukti...

– Mums didelė garbė, kad atvykote statyti spektaklio į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Gal galite papasakoti, kaip tapote choreografu? Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

– Viskas prasidėjo nuo šokio – buvau baleto šokėjas. 1995 m. baigiau Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademiją, vėliau – šios akademijos choreografijos skyrių. Nuo 1995 m. buvau Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistas. Šokau baletuose „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“, „Šventasis pavasaris“ ir, žinoma, „Spragtukas“.

1999–2000 m. sezoną kaip baleto solistas dirbau Australijoje. Bet kažkuriuo momentu supratau, kad kurti spektaklius noriu labiau... Ir pavyko. Viename choreografijos konkurse pristatęs savo kompoziciją gavau premiją. Iš pradžių bandžiau derinti šokėjo karjerą ir spektaklių statymą, bet kaip kūrėjas dirbdavau vis dažniau, rengiau spektaklius skirtinguose Rusijos teatruose. Tad su baleto artisto karjera teko atsisveikinti, nes tiesiog nebelikdavo laiko pačiam repetuoti kaip šokėjui.

– Statėte spektaklius Sankt Peterburge, Maskvoje, Novosibirske, Londone, Tokijuje, Vilniuje... Ar ne per mažas jums mūsų miestas?

– Bet aš labai myliu Lietuvą. Tai jau trečiasis Lietuvoje mano statomas spektaklis. Jūsų baleto mylėtojai tikriausiai mane prisimena kaip LNOBT repertuaro baletų „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) autorių. Man visada smagu grįžti į Lietuvą. Lietuva, tai mano vidinę būseną atitinkanti šalis, kur jaučiuosi jaukiai ir gerai.

– Kaip choreografas esate pelnęs tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso (1999 m.), „Zegna Mariinsky New Talents Award“ (už „Spragtuką“ 2002 m.) apdovanojimus. Esate „Auksinės kaukės“ (už „Pelenės“ pastatymą 2008 m.) ir „Arlekino“ (už „Spragtuko“ pastatymą 2011 m.) laureatas. Kuris apdovanojimas jums svarbiausias?

– Visi svarbūs, bet „Auksinė kaukė“, be abejo, svarbiausia. Tai garbingiausias teatro kūrėjo įvertinimas Rusijoje. „Auksinė kaukė“ – didžiulis teatro festivalis, kuriame dalyvauja dramos, lėlių, operos, operetės, baleto spektakliai iš visos Rusijos. Apdovanojimą gavau už tolimojo Novosibirsko teatre sukurtą spektaklį, nors dėl jo konkuravo prestižiniai Maskvos bei Sankt Peterburgo teatrai. Tai buvo staigmena visiems, bet mums, žinoma, labiausiai.

– Užsienio spauda rašo, kad esate vienas ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų. Sutinkate?

– Ryškiausias? Nemanau, kad tai tiesa. Pasaulyje daug choreografų. Visi jie dirba skirtingose srityse: klasika, džiazas, šiuolaikinis šokis, o kur dar stiliai, kurie neturi pavadinimų. Tad choreografų lyginti neįmanoma. Tie žurnalistai... Esu tiesiog aš.

Kritikų dažnai esu baramas už savitą istorinių siužetų perkėlimą į dabartį. Juk gyvename dabar ir matome šį pasaulį šiuolaikinėmis akimis. Pasikeitė rūbų ir santykių stiliai, visuomenės etiketas, kažkokios ribos išnyko. Kodėl negalėtume susieti puikių klasikos veikalų su savo laikmečiu? Nesuprantu.

Pagrindinė mano užduotis, kad pastatymai būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Didieji veikalai tuo ir geri, kad jie visada suprantami. Imkime Williamą Shakespeare‘ą: jo sukurti charakteriai, mintys, idėjos aktualios ir šiandien. Nėra geresnio libretisto baletui už Shakespeare‘ą. Galima imti bet kurią pjesę ir turime paruoštą medžiagą baletui.

Norėtųsi daug ką statyti: ir garsius, ir naujus autorius. Bet esame priklausomi nuo publikos, kuri ateina arba neateina, nuo teatrų vadovų, kurie nori, kad salės būtų pilnos. Kai imame nežinomą kūrinį, rizikuojame, kad nebus pajamų. Tad renkantis repertuarą visada sunku.

– Kodėl vis imatės „Spragtuko“? Kuo jis jus traukia?

– Piotras Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę. Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose... Nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys.

Rusijoje, o ir visame pasaulyje, kone visose baleto mokyklose prieš Naujuosius metus statomas „Spragtukas”. Ir pats ne kartą jame šokau dar būdamas moksleivis: iš pradžių buvau Kareivėlis, paskui Pelė, vėliau Lėlė… Tokias pačias patirtis turi daugybė baleto mokyklų auklėtinių visame pasaulyje. Jei atidarytumėte bet kurios mokyklos tinklalapį, išvystumėte, kad gruodžio mėnesį joje ruošiamasi rodyti „Spragtuką”. Šokėjams tai baleto spektaklis, o pasakos siužetą žino visi vaikai.

– Statyti „Spragtuką“ Klaipėdoje – tai...

– ...iššūkis, nes Muzikinio teatro baleto trupė išskirtinė: jos šokėjai turi skirtingą išsilavinimą, skiriasi jų mokyklos, darbo metodai, skirtingi ir fiziniai duomenys. Tad sukurti visavertį spektaklį sudėtinga. Šis „Spragtukas“ bus daugiažanris, įvairių stilių. Jis vaizduos modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį. Tai bus istorija apie mergaitę, kuri svajoja apie kažką nuostabaus, nes realus pasaulis, kuriame jai tenka gyventi – nemalonus, tamsus, netgi žiaurus. Juk ne visi tėvai būna nuostabūs...

– O Princas finale pasirodys?

– Aišku, spektaklio pabaigoje bus vestuvės. Kiekviena mergina svajoja apie baltą vestuvinę suknelę ir nuometą... Tiesa, kostiumų atžvilgiu mūsų spektaklis nebus visiškai tradicinis. Kai statomas „Spragtukas“, 89 procentuose spektaklių matome tą patį vaizdą – tarsi iš 18 a. pabaigos ar 19 a. pradžios paveikslų. Bet mūsų istorija bus šiuolaikiška, tik kalėdinės pasakos akcentai joje išliks.

– Šis „Spragtukas“ bus pristatomas ne teatruose, o universaliose Vilniaus ir Klaipėdos arenose. Ar kūrėjui tai sudėtingas iššūkis?

– Choreografui tai tiesiog kitokia užduotis nei statant įprastoje scenoje. Juk yra skirtumas, ar stebi spektaklio veiksmą iš 5 metrų atstumo, ar iš 50 metrų. Nelieka teatrui įprasto kameriškumo. Tikėtis, kad žiūrovas susidomės atlikėjo veido mimika, nebegalima. Tad visi judesiai scenoje turi būti masiškesni, aktyvesni ir galingesni.

Bet didelės erdvės man nėra naujos. Jau teko dirbti tokiose, tad esu sukaupęs patirties. Pavyzdžiui, su Petrozavodske statytu „Spragtuku“ vykome į gastroles Suomijoje, kur pasirodėme 2500 vietų arenoje. Ir ji buvo pilna žiūrovų! Žinoma, įprastai scenai ruoštą spektaklį tokiu atveju tenka adaptuoti.

– Ar spektaklyje naudosite vaizdo projekcijas?

– Aš nemėgstu vaizdo projekcijų todėl, kad jos labai plačiai naudojamos. Kai galiu, stengiuosi jų atsisakyti. Jei jūs norite kino, eikite į kiną. Aš naudoju vaizdo projekcijas nebent kaip spektaklio atmosferos priemonę, padedančią atkurti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, nuo medžių šakų krintantį sniegą... Ir tai labai retai.

– Ar baleto trupė Klaipėdoje pajėgi išpildyti visus jūsų sumanymus?

– Žinoma, taip. Juk tai choreografo pareiga suprasti, ko jiems reikia, ir padaryti taip, kad jie galėtų viską išpildyti. Visus atlikėjų trūkumus būtina paslėpti, o geriausias savybes atskleisti taip, kad publika būtų sužavėta. Tam yra choreografas ir kasdienės šokėjų repeticijos. Baleto trupė turi visą laiką „augti“, kito kelio nėra. Tik pirmyn! Tik geryn!

– Ar tiesa, kad šiame „Spragtuko“ pastatyme dalyvaus ir vaikų baleto kolektyvas bei vaikų choras?

– Žinoma, nes vaikų choras įrašytas į P. Čaikovskio „Spragtuko“ partitūrą. Mistinėje spektaklio vietoje, kai iš dangaus krinta snaigės, reikalingi vaikų balsai. Teatrologai sako, kad tos snaigės simbolizuoja vaikų sielas... Tai labai jaudinantis spektaklio momentas ir vaikų balsai jame suskamba ypač gražiai. Deja, daugelyje „Spragtuko“ pastatymų tuo momentu dainuoja moterų chorai, kurie skamba baisiai. Bet jūs čia, Klaipėdoje, turite Vytauto Valio vadovaujamą Muzikinio teatro vaikų operos studiją...

O šoks vaikai iš šokių mokyklos „Coda“ (vadovė Inga Briazkalovaitė). Jie pasirodys Lėlių šokyje pirmame veiksme. Puikūs vaikai, net nustebau tokius sutikęs Klaipėdoje. Galiu patikinti, kad Rusijoje tokio lygio jaunų baleto šokėjų sunkiai rastume.

– Ar pats randate laiko pasimėgauti didžiosiomis metų šventėmis? Teko skaityti, kad savo gyvenama vieta juokais nurodote aerouostą, nes nuolat keliaujate po pasaulį…

– Jaunystėje toks gyvenimo būdas man labai patiko. Dabar nebepatinka, nes tai sunku. Norėtųsi po darbo būti savo namuose, savo lovoje… Bet aš kas dvi savaites būnu vis kitoje vietoje.

Ar mėgstu didžiąsias metų šventes? Netenka švęsti, nes gruodis man – darbingiausias mėnuo. Bet matau, kad Europoje Kalėdos – visada didelė šventė. Rusijoje nėra tokios tradicijos. Pas mus labiau švenčiami Naujieji metai su daugybe maisto ir alkoholio. Jūsų šventės pakylėtos, pas mus labiau orientuotos į užstalę. O dvasingumas – labai svarbu…

– Ar tiesa, kad vienu metu skirtingose šalyse statote kelis „Spragtukus”?

– Ir šių metų gruodis bus labai įtemptas. Vienu metu statau tris spektaklius: „Spragtukus“ Klaipėdoje ir Saratove bei baletą „Parodos paveikslėliai“, skirtą kompozitoriaus Modesto Musorgskio jubiliejui, Maskvoje.

Saratove spektaklį statau pagal klasikinę „Spragtuko“ redakciją, bandau atkurti pirmojo „Spragtuko“ statytojo Levo Ivanovo choreografiją. Deja, nedaug istorinės 1892 m. spektaklio medžiagos yra išlikę. Pirmąjį spektaklį turėjo statyti garsusis baletmeisteris Marius Petipa, bet apsirgęs jis kažkuriuo momentu šią misiją patikėjo L. Ivanovui. Tad turime M. Petipo rašytą spektaklio libretą ir L. Ivanovo sukurtą spektaklį. Deja, po revoliucijos, kai dauguma baleto šokėjų išvyko iš Rusijos, spektaklio aprašai tiesiog dingo. Turime keletą dekoracijų ir kostiumų eskizų, fotografijų, bet choreografija neišlikusi… Išskyrus vėliau užsienyje darytus keleto šokio numerių įrašus. Ryžausi imtis tokio pastatymo, nors akivaizdu, kad tai nebus L. Ivanovo choreografija: tik bandymas atkurti, kaip atrodė šis spektaklis. Saratove „Spragtuko“ premjera įvyks gruodžio 1-ąją, Klaipėdoje – gruodžio 20-ąją. O M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“, retai pristatomi baleto forma, Maskvoje pasirodys sausio 21 dieną.

– Ar tiesa, kad netgi gilias baleto tradicijas turinčioje Rusijoje, ypač atokesnių miestų teatruose, jau stinga savų baleto šokėjų?

– Gerų šokėjų visada trūksta. Deja, ši profesija nebėra tokia populiari Rusijoje kaip anksčiau. Anksčiau šalyje turėjome kone baleto kultą: šokėjo profesija buvo prestižinė ir gerbtina. Dabar ją renkasi vis mažiau vaikinų, nors merginų dar turime.

– Buvo laikas, kai jūs pats norėjote mesti baleto studijas?

– Norėjau mesti, nes blogai mokiausi. Man nepatiko baletas. Į mokyklą mane atvedė mama, nes tai buvo jos neįgyvendinta svajonė: ji norėjo tapti balerina, bet buvo mažo ūgio ir jos nepriėmė. Aš pats negalėjau pakęsti baleto. Kai pamatydavau baleto įrašus per televiziją, man prasidėdavo depresija. O baletą „Gulbių ežeras“ rodydavo nuolat. Tai atrodė kaip amžinybė, kuri niekada nesibaigs…

Kai mama mane atvedė į baleto mokyklą, tapau baisiu dvejetukininku. Vis žiūrėdavau į laikrodį laukdamas, kada baigsis pamokos. Bet kartą netyčia pakliuvau į baleto spektaklį Sankt Peterburgo Marijos teatre: jis mane taip sužavėjo, kad labai greitai iš dvejetukininko tapau pirmūnu. Nuo tada įsimylėjau baletą. Pasirodo, būna ir taip.

– Gal ir klaipėdiečių „Spragtukas“ kažkam taps tokiu lemtingu įsimylėjimu?

– Žinoma. Juk tam ir dirbame: kad žmogus nustebtų, kažką pajaustų, nusijuoktų, apsiverktų. Vienas myli „Spragtuką“, kitas – „Gulbių ežerą“, trečias – „Otelą“. Teatrai dabar gali tiek daug pasiūlyti, tikrai yra iš ko rinktis. Tad į juos tikrai verta eiti.