Garsią scenografę S. Šimkūnaitę kartais įkvepia net kasdienė rutina

– Kuriate reklamas. Kaip sukurti įdomią, neatstumiančią reklamą? Ar tai įmanoma?

– Kaip ir geram spektakliui, geram filmui būtina sąlyga – įdomi istorija, geras scenarijus ir talentingas režisierius. Seka eilė svarbių sudedamųjų dalių, be kurių būtų tiesiog neįmanoma nufilmuoti įdomaus klipo, o jei darbas gerai padarytas, tuomet jis niekada nebus atstumiantis. Man kurti reklamas labai patinka. 

– Jūsų, kaip kino dailininkės, darbų sąrašas kine labai platus: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (2015 m.), „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.), „Amžinai kartu“ (2015 m.) ir daugybė kitų... Kur vyksta filmavimai? Darbo teatre ir kine skirtumai?

– Tikiuosi, kad tas darbų kine sąrašas bėgant metams vis plėsis ir bus dar įdomesnis bei prasmingesnis. Filmų, kuriuose teko dirbti geografija gana įvairi: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ nufilmuotas Anykščiuose, „Emilija iš Laisvės alėjos“ filmuota ir Vilniuje, ir Kaune, „Amžinai kartu“ – filmavome studijoje, dekoracijoje.

Skirtumai tarp kino ir teatro yra didžiuliai, nors bendrų vardiklių yra nemažai. Teatre nėra antro dublio, yra tik kitas spektaklis kitą dieną. Nėra stambių planų: žiūrovas visada mato bendrą planą. Teatre negali pakartoti, „įgroti“ naujai garso takelio, „pergarsinti“ aktorių dialogo, nufilmuoti papildomų kadrų, pakeisti spalvų. Gyvas atlikimas ir kūryba, kartais net nesurežisuoti atsitikimai scenoje, užmirštas tekstas, pavykusios ar prasčiau nuskambėjusios arijos – man pačios žaviausios teatro savybės.

– Spauda rašo, kad visada imatės jaunų ir nežinomų menininkų spektaklių/filmų scenografijos – ar tiesa?

– Taip, spauda nemelavo, tačiau nedirbu su visais jaunais ir nežinomais. Taip jau atsitiko, kad yra keletas jaunų kūrėjų, kurių talentą ir kūrybą labai vertinu, juos suprantu, o jiems patinka mano darbai. Be to, jie yra mano draugai, todėl visada su jais dirbu, jei tik leidžia galimybės.

– Kas jums yra laisvalaikis? Kur semiatės įkvėpimo?

– Daug laisvo laiko neturiu, o kai turiu, tai būnu pavargusi... Tad ir mano pomėgiai labai paprasti: jei turiu laisvą sekmadienį – žiūriu detektyvus apie Puaro arba skaitau knygas. Dar žiūriu į savo vaikus, grožiuosi jais, matau ir stebiu ką jie naujo išmoko, ko nesupranta, tikrinu namų darbus, klausau kaip jie groja fortepijonu, kokius naujus kūrinius dar tik pradeda mokytis.

Didžiausias įkvėpimo šaltinis man yra žmonės, kuriuos aš pažįstu, su kuriais dirbu kasdien, kuriuos naujai sutinku, kasdieninė aplinka,  kurioje gyvenu, net rutina kartais gali įkvėpti.