G. Pranckūnas – tarp gyvenimo ir teatro scenų (interviu)

Iš mokyklos – į teatrą

– Kuo norėjote būti užaugęs?
– Turėjau puikius mokytojus, tai buvo legendos. Man teko tokia laimė. Jie daug ko mane išmokė, tada svajojau tapti žurnalistu, bet tremtinių vaikų į šios specialybės studijas nepriėmė.

– Ką veikėte baigęs vidurinę mokyklą?

– Pabaigęs mokyklą, iš karto pradėjau mokytojauti. Pustrečių metų buvau Liesų aštuonmetės mokyklos mokytojas, dėsčiau istoriją, fizinį lavinimą ir viską, ko reikėdavo. Vadovavau mokyklos chorui, rajone laimėjome trečią vietą. Groti akordeonu išmokau savarankiškai. Mokytojų seminaruose kalbėjau be užrašų. Pamenu, viename tokiame renginyje prie manęs priėjo Šiaulių pedagoginio instituto profesorius Jonas Aničas ir paklausė, ką aš baigęs. Pasakiau, kad tik vidurinę mokyklą, bet jis vis tiek pakvietė mokytis į pedagoginį institutą.

– Tačiau mokytoju netapote?

– Netapau, jau tada mano prigimtis šaukė kitur. Nors aktoriaus ir pedagogo profesijos labai panašios. Mokytojas dirba prieš 30 vaikų klasę, o aktoriaus auditorija – 10 kartų didesnė. Į teatrą atėjau labai atsitiktinai. Kai mokytojavau, buvau išsinuomojęs kambarį pas vieną kaimo gyventoją, o jo sūnus studijavo Klaipėdos politechnikume. Jis atsivežė pas tėvus laikraštį "Tarybinė Klaipėda". Man į rankas pakliuvo jo skiautė, kur ir perskaičiau skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras renka aktorių studiją. Tai buvo 1965-ųjų pabaiga.

– Kaip sekėsi atrankoje?

– Atvažiavau į Klaipėdą, režisierius Povilas Gaidys rinko studiją. Man buvo taip keista, kad čia vieni kitus pažįsta, o aš iš bendro išsilavinimo žinojau tik Vytautą Paukštę, Balį Barauską, Vytautą Kanclerį, P.Gaidį, ir viskas. Praėjau pirmą turą, prie manęs tada priėjo šviesaus atminimo aktorius Algis Kubilius ir nuramino, kad viskas bus gerai. Laukė antras turas. O kur man čia – Klaipėdoje apsistoti, juk aš nieko nepažįstu. Tuometis teatro vadovas Balys Juškevičius liepė scenos darbininkams atnešti kulisus ir aš ant jų pernakvojau senojoje teatro studijoje. Taip buvau priimtas į teatrą. Kai pirmąją naktį praleidau teatre, žinoma, man net mintis negalėjo kilti, kad kada nors būsiu šio teatro direktorius.

– O kada ėmėte filmuotis kine?

– 1967 m. mane priėmė į kino studiją, gaudavau 75 rublių algą. Be darbo teatre, vaidinau ir maždaug 30 filmų. Mano fizionomija, tarybinių laikų standartais, tiko vaidinti tik banditus. Net "Velnio nuotakoje" vaidinau velnią. Pamenu, nuvažiavome į Kaukazą, į Osetiją filmuoti dangų su angelais. Visi rengiasi filmavimui, paklausiau Arūno Žebriūno: o kaipgi aš? A.Žebriūnas sako: "Gediminai, koks iš tavęs angelas, rytoj filmuosime velnius, ten ir vaidinsi".