Gyvenu labai paprastą, o kartu ir nepaprastą gyvenimą", – šypsodamasi sakė klaipėdietė dizainerė Loreta Švažaitė Sadeckienė. 2013-ieji moters gyvenime buvo ypatingi – juos ji vadina krikštynų laikotarpiu. Tačiau švenčių ir pokylių dizainere tituluojama L.Švažaitė Sadeckienė pripažino, kad bene labiausiai jos širdį dabar šildo Kalėdų Senelio pagalbininkų – Senelio Blyno, Senelio Obuolio, Senelio Meduolio ir Senelio Šokolado kostiumų sukūrimas.

Įkvėpė pasakos

– Spalvingi ir šventine dvasia alsuojantys personažai jau beveik mėnesį Teatro aikštėje džiugina miestiečių akis. Ar sudėtinga buvo sukurti šiųmetinius kalėdinius miesto simbolius?

– Atlikdama šį darbą jutau begalinį džiaugsmą – kol modeliavau ir siuvau kostiumus, visiems sakydavau, kad gyvenu pasakų namelyje ir manęs negalima trukdyti. Gal kam nors šis darbas pasirodys smulkmena, tačiau man jis tapo nemenku iššūkiu. Aprangą siuvau su didžiule meile, savo rankomis, nepamiršdama pasikonsultuoti su šeima. Sau dar kartą įrodžiau, jog galiu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Man šis projektas – be galo brangus, šviesus ir artimas širdžiai.

– Kas jus įkvėpė sukurti išskirtinius kostiumus?

– Gal vaikystėje skaičiau daug pasakų? Apskritai ankstesnėmis dienomis nemažai laiko esu paskyrusi stebuklingam knygų pasauliui. Norėjau, kad šventiniai personažai būtų be galo jaukūs, ryškūs lyg animacinių filmų herojai, o prieškalėdinis laikotarpis Klaipėdoje išsiskirtų spalvomis ir gera nuotaika. Gavus pasiūlymą sukurti kostiumus, užplūdo jausmas, kad nuo pat pradžių žinojau, ką darysiu. Žinoma, daug kas priklausė nuo režisieriaus, tačiau pamačius Klaipėdos muzikinio teatro aktorius, įkūnysiančius personažus, viskas tapo aišku. Pasiūliau savo eskizus. Ketvertukas po pamatavimo kito susitikimo metu jau gavo pabaigtus drabužius. Teko paplušėti ir su medžiagomis. Aksomą kostiumams pirkome užsienyje, nes tokių audinių spalvų uostamiestyje tiesiog nėra.

– Kaip seneliais tapę aktoriai – Raimondas Stonys, Viačeslavas Tarasovas, Kęstutis Nevulis bei Stasys Rezgevičius – reagavo į ryškiaspalvę aprangą?

– Daugybę metų scenoje praleidę ir milžinišką patirtį turintys aktoriai sakė, kad tokių kostiumų dar nėra matę, o išsiskirti su jais menininkams buvo be galo sunku. Tai – keista, bet kartu ir labai malonu.

Jūra – gyvenimo palydovas

– Ar būsima dizainerė savo pašaukimą atrado dar vaikystėje?

– Su lėlėmis nežaidžiau – jų net neturėjau. Būdama jaunesnė nemažai sportavau, daugiau nei 10 metų buvau paskyrusi krepšiniui. Tačiau vaikystėje mėgau piešti pasakų personažus. Tėvai apskritai skatino ir puoselėjo mano pomėgį į rankas imti pieštuką, be to, išmokė gerbti darbą ir daryti tai, ką noriu. Jų įtaka mano gyvenime labai ryški. Jie man davė visišką laisvę. Dėl jų dabar esu tas žmogus, kuris nori aukščiausio rezultato, o siekdamas jo atiduoda visą save. Šis įskiepytas požiūris padeda tobulėti.

– Ar Klaipėda nėra per mažas miestas asmenybei, turinčiai daug ambicijų ir idėjų?

– Nė už ką neiškeisčiau uostamiesčio į sostinę. Kuriančiųjų ten ir taip pakanka. Teko studijuoti Vilniuje, tačiau šis miestas man niekada nebuvo artimas. Su vyru dažnai palyginame Vilniaus ir Klaipėdos pobūvius. Uostamiestyje žmonės švenčia nuoširdžiai, o sostinėje visi geria ir valgo, geria ir valgo...

– Kuo jums brangi Klaipėda?

– Mūsiškiai daugiau šypsosi, yra nuoširdesni, be to, mėgsta puoštis. Man patinka klaipėdiečių požiūris. Jau 20 metų gyvenu uostamiestyje. Elgiuosi ir mąstau kaip tikra klaipėdietė. Brangiausiems mano žmonėms labai svarbi jūra. Visos svarbiausios mūsų šventės praleidžiamos prie jos. Gimtadieniai, Joninės – viskas lydima bangų ošimo.

– Minėjote, kad esate vadinama pobūvių dizainere. Jums dažnai tenka puošti žmones šventėms. Ar klaipėdiečiai moka linksmintis stilingai ir skoningai?

– Matydama, kaip žmonės ruošiasi svarbių gyvenimo progų paminėjimui, neatsistebiu, kaip mūsų miesto žmonės iki mažiausių smulkmenų derina šventės akcentus. Spalvos, stiliai – viskas preciziškai parinkta, ištobulinta. Klaipėdiečiai nori atrodyti įdomiai, renkasi išskirtines vietas. Vos prasidėjus metams jau galiu pasakyti, kokie jie bus. Šie tapo tikrais krikštynų metais. Buvau pavadinta ir greitąja grožio pagalba. Teko pagelbėti būsimai nuotakai, kurios suknelė buvo sugadinta likus kelioms savaitėms iki svarbaus įvykio.

Vestuvėse – uraganas ir skaičiai

– Jūsų pačios vestuvės su vyru Dariumi Sadecku buvo išskirtinės – tuokėtės net tris kartus. Kodėl?

– Su šeima mėgstame šventes kurti patys, savo rankomis. Iš tiesų, įžadus vienas kitam davėme tris kartus. Pirmą kartą susižadėjome bažnyčioje. Kunigas, dirbęs Italijoje, puikiai suprato šio įvykio reikšmę ir prasmę. Tai – šventas reikalas, skirtas svarbiam žmogaus gyvenimo žingsniui žengti ir susivokti savyje. Besilaukdama su Dariumi parašus padėjome Santuokų rūmuose ir galiausiai santuokos įžadus vienas kitam ceremonijos metu davėme bažnyčioje. Kiti laikė mus bepročiais, tačiau mums tiesiog labai patinka gražios akimirkos.

– Bažnyčioje tuokėtės 2007 metų septinto mėnesio septintą dieną. Kodėl pasirinkote šią datą?

– Pirmiausia todėl, kad buvo vasara, pati esu gimusi liepos mėnesį, gražus pasirodė ir skaičius septyni, kuris laimingas man ir mano šeimai. Mūsų gyvenime apskritai aiškiai juntama skaičių įtaka. Mano gimimo datoje vyrauja septynetukai, dukros – aštuonetai, o vyro – skaičius 11. Mes patys susikuriame savo progas, nesideriname prie masės. Pamenu, kai tuokėmės, nebuvo jokios pompastikos: prie jūros šėlstant uraganui – labai gražu ir įspūdinga.

– Esate prietaringa?

– Taip. Pavyzdžiui, kai drabužis ypač gražus, į jį įsegu žiogelį – kad nenužiūrėtų. Esu įsitikinusi, kad kitiems negalima skolinti savo drabužių – jie įkrauti jį nešiojusio žmogaus energija. Labai tikiu sapnais. Pati turiu storą sapnininką. Įprotį aiškinti sapnus įskiepijo mano tėvelis – nuo mažų dienų matydavau jį bandantį išsiaiškinti sapnų reikšmes. O jais labai tikiu. Matyt, todėl kad tikiu, jie ir pildosi. Gražūs sapnai paįvairina mano gyvenimą ir yra jo dalis.

Pildo žmonių svajones

– Ar pamenate savo pirmąją klientę?

– Baigusi mokslus Klaipėdoje ir būdama 19 metų vieną pirmųjų rūbų sukūriau Editai Daubaraitei. Moteris pasipuošė raudono šilko suknele.

– Kokie yra žmonės, su kuriais dirbate dabar?

– Mano klientai man yra ypatingi. Moterys, apsilankančios pas mane, – žavingos, charizmatiškos, o vyrai – patys gražiausi – lyg modeliai. Dažniausiai nežinau jų statusų, einamų pareigų, tačiau visi jie – labai įdomūs, skirtingi, pasižymintys išskirtiniais norais. Mano klientės leidžia man viską. Joms atsidėkodama vežu naujausius audinius, dalijuosi nuotraukomis, žurnalais apie naujausias kolekcijas. Pildau jų norus ir svajones.

– Svajonių profesija – pildyti kitų norus...

– Taip, tai – fantastiškas darbas. Žinoma, gražių rankų dėl siuvimo jau tikrai nebeturėsiu, tačiau man tai nerūpi. Kitas nuostabus dalykas – mano darbas man leidžia sakyti komplimentus moterims ir vyrams. Mėgstu aplinkinius palepinti gražiais žodžiais ir darau tai dažnai. Myliu spinduliuojančius žmones. Tokie mane ir supa.

Mato įsimylėjusias

– Teisybė, kad drabužių kūrėjas turi būti ir psichologas, išklausantis pas jį ateinančius žmones?

– Seniau turėdavau klientų, kurie mėgdavo kalbėti apie savo problemas, tačiau vėliau, matyt, natūraliai padariau atranką. Atvirai pasakius, nemėgstu piktų, negerų žmonių ir tokius labai jaučiu. Be galo džiaugiuosi, kad mane supa gražios, nuostabios, nuoširdžios asmenybės. Kiti stebisi ir teiraujasi, kur aš randu tokių išskirtinių žmonių.

– Ar jūsų darbas padėjo perprasti žmogų, pajusti jo energiją, nuotaikas?

– Puikiai jaučiu juos. Matau įsimylėjusią moterį, pastebiu, kai ją gerbia vyras. Šie dalykai atsiskleidžia per pasirenkamas aprangos spalvas, išsakomus norus, nuotaiką.

Puoselėja namų šilumą

– Dirbate labai daug. Užsiėmęs ir "Aitvaro" seniūnaitijos seniūnaičiu dirbantis jūsų vyras. Kaip atsipalaiduojate?

– Esu namisėda. Namai, maisto gaminimas, viskas turi būti šeimyniška, šilta, jauku ir pagaminta savomis rankomis. Mėgstu ir pasižmonėti, tačiau kartu su vyru išsiruošiame ten, kur tikrai norisi. Dieviname gamtą, pasivažinėjimus dviračiais. Lekiame, bėgame, tačiau sugebame susikurti ir išskirtinių bei jaukių akimirkų. Atrodo, viskas paprasta, tačiau kartu ir ypatinga. Tačiau pirmiausia reikia atlikti sumanytus darbus. Tai – šventas dalykas.

– Ar išvaizda žmogui yra labai svarbi?

– Kartais žmonės sako: noriu būti madingas. Kad jie žinotų, ką tai reiškia... Aš, būdama dizainerė, nepaveju besikeičiančių audinių tendencijų. Pamenu, teko du kartus per mėnesį apsilankyti parodoje – medžiagos, jų spalvos spėjo pasikeisti per kelias savaites. Žmogus turi būti stilingas, mokėti suprasti, kas jam tinka, išmokti derinti spalvas, o ne vaikytis madų.

– Sako, kad batsiuvys dažnai būna be batų. O jūs? Ar kuriate sau?

– Siuvu sau ir turiu daugybę drabužių, kuriuos nešioju. Esu visiška priešingybė šiam posakiui. Tačiau neneigsiu – man reikia daug ko. Ir tikrai ne todėl, kad noriu pademonstruoti savo pasisiūtą suknelę, tačiau pati turiu jaustis ir patogiai, ir gerai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1975 m. liepos 16 d.
Naujojoje Akmenėje baigė vidurinę mokyklą.
Uostamiestyje baigė dabartinę Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklą.
Dabartinėje Vilniaus dizaino kolegijoje studijavo siuvinių technologijos ir rūbų modeliavimo specialybę.
Dvidešimt metų dirba rūbų dizainere.
2007 m. susituokė su Dariumi Sadecku. Augina dukrą Dariją.