Delfinų vyriausiasis treneris Mindaugas Lukošius „Burei“ savo išskirtinį interviu apie savo darbą ir draugystę su gyvūnais.

Kodėl Jūs pasirinkote dirbti būtent šį darbą?

- Studijavau Klaipėdos universitete (KU) ekologiją ir dėstytoja pasiūlė Jūrų muziejuje atlikti praktiką. Po jos pasilikau kaip savanoris, vėliau tarp paskaitų, jei būdavo laisvo laiko arba laisva diena, ne krepšinį eidavau žaisti, o atvažiuodavau čia. Pradėjau nuo maisto delfinams - žuvies ruošimo, o baigęs mokslus įsidarbinau delfinariume. Likau čia turbūt dėl to, kad man patiko gyvūnai.

Kas sunkiausia dirbant šį darbą?

- Iš pradžių, gal sunkiausia tai, kad turi pamiršti savaitgalius, nes dirbame slenkančiu grafiku – delfinai juk nežino, kad kalendoriaus lapelis raudonai pažymėtas. Šis darbas reikalauja daug fizinių jėgų: sportiško nardymo, plaukiojimo. Jei gyvūnai serga, reikia prie jų budėti naktį, o dieną - vėl dirbti pasirodymuose. Treneriai yra kaip aktoriai – nepriklausomai nuo nuotaikos turi eiti į pasirodymus. Tačiau kai pamatai tą gyvūniuką, viskas pasikeičia: jis tau šypsosi, tu jam pamerki akį ir dingsta visos blogos nuotaikos.

Kokių savybių reikia norint dirbti delfinų treneriu?

- Pirma, turi mylėti gyvūnus. Tai yra pats svarbiausias punktas. Antra būtina savybė yra gebėjimas bendrauti, nes dirbame komandoje. Be tarpusavio supratimo nebūtų įmanoma sukurti gražių ir įdomių pasirodymų. Šios profesijos gali išmokti tik čia, Jūrų muziejuje. Jis priklauso tarptautinėms gyvūnų trenerių, veterinarijos gydytojų organizacijoms, todėl dažnai vykstame į konferencijas ar mokymus užsienyje.

Nuo ko prasideda delfino treniruotė?

- Darbą su jaunais delfinukais pradedame nuo ... žaidimų. Dažniausiai gyvūnai įvairių elementų mokosi iš mamų, pavyzdžiui, pelekiuko, uodegos pamojavimas, taškymasis, šuoliukai. Visi gyvūnai yra mokomi tų pačių elementų tam, kad galėtų vienas kitą pakeisti pasirodymuose.

Kaip žmonės reaguoja išgirdę, kad Jūs dirbate delfinų treneriu?

- „Eik tu sau, rimtai?“ - perklausia. Aišku, visiems įdomu, kaip aš su delfinais susišneku, kaip jie mane supranta, kaip pasakau gyvūnams, kada laikas daryti šuolį.

Kaip Jūs kviečiate delfinus?

- Delfinai gerai įsimena žmones. Atsimena, koks treneris, ką jis leidžia, o ką draudžia. Delfinai kaip vaikai: pamatę veterinarą, visi staigiai plaukia į kitą baseino pusę ir nereikia jokių rankų mostų, jokių švilpimų, plaukia kuo toliau nuo jo. Kuo daugiau būni su tuo gyvūnu, tuo jis labiau prisiriša prie tavęs ir tu prie jo. Mes jų vardais nekviečiame, bet, aišku, pavadiname visokiais mažybiniais žodeliais, pavyzdžiui „tinginiuk“ ar „tešliuk“. Į savo vardą jie nereaguoja.

Kaip vykdoma delfinų terapija?

- Tai yra mūsų darbo dalis, kuri yra tikrai įdomi, nes turime dirbti su vaikais, susitikti su jų tėveliais ir išsiaiškinti vaikų baimes bei problemas: ar vaikas yra užsidaręs, ar nekalba, ar pirštukus mažiau judina. Po to lieka treneris, delfinas ir vaikas. Pirmiausia supažindiname vaiką su gyvūnu, gyvūną su vaiku, nes gyvūnams irgi svarbu, kas ateina. Delfinas supranta, kad tai yra naujas žmogus. Siekiame, kad vaikas susidraugautų, pažaistų, kad ištartų delfino vardą: priklauso nuo tikslų, kokius išsikeliame.

O terapijos metu tas pats delfinas atplaukia pas vaiką?

- Būna įvairiai, kuris pirmą kartą atplaukia, tas dažniausiai ir bendrauja su vaiku per visus seansus. Patys gyvūnai pasirenka vaikus.

Kiek laiko dirbate treneriu?

- 10 metų. Gal jau ir daugiau nei 10 metų. Nebeskaičiuoju (juokiasi).

Nekyla minčių keisti kažką?

- Nebent didesnio baseino norėtųsi (juokiasi). Na, darbas yra darbas. Kartais atsikeli ir nenori niekur eiti, nori miegoti. Tai yra natūralu, bei jei ateini čia blogos nuotaikos, pabuvęs su delfinais, pralinksmėji.