D. Želviui teatras – ir ringas, ir bažnyčia

"Visi nusiginkluojame prieš vieną ar kitą tiesą. Ypač tada, kai matai, kad žmogus kalba nuoširdžiai, nevaidindamas. Tas pats pasakytina ir apie sceną, ir gyvenimą. Tuomet vėl imi tikėti", – tokiomis mintimis ne tik kurdamas vaidmenis, bet ir kasdienybėje vadovaujasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys.

Tapo vyro pavyzdžiu

Neseniai įvyko monospektaklio "Kontrabosas", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Donatas, premjera. Po jos, plojant susirinkusiesiems, scenoje pasirodė ir spektaklį režisavęs Valentinas Masalskis. O tada įvyko kitas dalykas – Donato ir V.Masalskio apsikabinimas, kuris, ko gero, nebuvo režisieriaus ir aktoriaus, mokytojo ir mokinio, o veikiau tėvo ir sūnaus emocijų iškrova.

Donatas mamos neteko dar būdamas paauglys, po to nutrūko ir komplikuoti ryšiai su tėvu.

"Anksčiau santykį su V.Masalskiu galėjau įvardyti kaip studento ir dėstytojo ar režisieriaus ir aktoriaus, tačiau vasarą, kurdami "Kontrabosą", labai suartėjome. Žiūrėjau į jį, ėjo šiurpas ir sau sakiau – pavydžiu jums, nes jūs visą gyvenimą su šia profesija. V.Masalskiui išsakiau daug minčių, susijusių su teatru, aktoryste, apie tai, kas bergždžia, o kas – ne. Ir turbūt net ne atsakymai buvo svarbiausi, o suvokimas, kad prieš mane sėdi vienas geriausių Lietuvos aktorių, atiduodantis tau viską – laiką ir sveikatą, ir aš turiu teisę būti šalia. Režisieriaus nesudievinu, mus sieja sveiki žmogiški ryšiai, buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, ir tėvu jo nevadinu, net nenorėčiau to daryti, tačiau dabar suprantu, kokią turiu privilegiją", – kalbėjo aktorius.

Donatas pripažįsta, kad tuo metu V.Masalskis jam tapo tikro vyro pavyzdžiu ir žmogumi, kuriam gali pasakyti – aš nekenčiu aktoriaus profesijos.

"V.Masalskis klausia manęs, kodėl. Sakau, nes aš per daug jai atiduodu. Viską. Tada režisierius mestelėjo puikią frazę – žmonės, kurie galvoja, kad vaidinti yra lengva, nežino, kaip tai daryti, arba nesuvokia, kas yra vaidyba. O tai iš tikrųjų yra beprotiškai sunku", – įsitikinęs klaipėdietis.

Kontrabosas yra teatras

Donatas buvimą scenoje prilygina ringui, kur niekada nežinai, prieš kokią svorio kategoriją kovosi. Nežinai ir to, kiek atsilaikysi. Veikiausiai šios paralelės – neatsitiktinės. Donatas prisimena vaikystėje mėgęs muštis – nueidavo į mokyklą, paleisdavo kumščius, o po to kruvina lūpa ar prakirsta nosimi keliaudavo į teatro būrelį.

"Tėtis sakydavo, kad tam, kuris užkabino, reikia duoti atgal, o mama ragindavo nekreipti dėmesio. Gyvenau balansuodamas tarp šių dviejų požiūrių. Tik pasielgęs ir vienaip, ir kitaip gali pajausti skirtumą. Bet tai vaikiški, praeities dalykai", – nesureikšmino aktorius.

O dar, anot Donato, scenoje, ypač monospektaklio metu, reikia nepadlaižiauti, būti įdomiam ir atviram.

"Aktorius yra melagis. Bet geriausias melas yra 80 procentų tiesos, o tiesą sakyti nėra paprasta, tai gali nedaugelis. Kartais po spektaklio žmonės prieina, kalba tau, bet iš jų akių, kūno kalbos supranti, kad tiesos jie nepasako. Ir priešingai – suvoki, kad kažkas, stovintis prieš tave, yra visiškai nuogas", – kalbėjo pašnekovas.

Personažas esi tu, o ne kažkas tolimo, koks nors fantomas. Tokiu principu kurdamas vaidmenis vadovaujasi Donatas. O vienas minėtas fantomas, jo įsitikinimu, ypač dažnai persekioja aktorius. Tai bandymas įlįsti į formą, slapstymasis už vaidmens.

"Kontraboso" repeticijų metu V.Masalskis mane "valė" nuo blogos vaidybos. Bet ne tam, kad patikčiau žmonėms. Išsivalyk, sakė man, tu gali būti aktorius, nevaidink, ką tu čia vaidini, sakyk tiesiai šviesiai, Donatai, nuėjai į personažą, blogai, daryk, tai, kas tu esi, save kalbėk. Ilgai galvojau, kas man pačiam yra kontrabosas. Supratau, kad tai – teatras, kurį labai myli, bet kartu ir nekenti. Apie tai – ir visas spektaklis", – apibendrino Donatas.

Privalumas – galimybė užsidaryti

"Aktorių gatvėje visi pažįsta, aktoriaus šypsena maloniai tviska", – šios vienos "Anties" dainos eilutės, atrodytų, stereotipiškai apibūdina scenos meno atstovą – siekiantį išsišokti, komunikabilų, sąmojingą, pastebimą.

Tačiau Donatas neslėpė, kad mėgsta užsidaryti, patekti į kitą pasaulį.

"Išeini į gatvę ir matai labai daug dalykų – žmonių veidmainystę, problemas. Kai mokaisi, šiuos dalykus pastebi dar labiau, hiperbolizuoji, prasideda savotiška paranoja. Atsikėlęs ryte stengiuosi kuo greičiau nuvažiuoti į repeticijos vietą Kultūros fabrike, kartais net bėgu iki jo. Nusileidžiu į rūsį ir prasideda – imu galvoti, dirbti. Užsidarymo jausmas man – stiprus ir geras. Nežinau, kur dar galėčiau jį patirti. Kitose srityje kažkas pagalvotų, kad nesi visai sveikas žmogus. Čia tai yra normalu", – kalbėjo Donatas.

Parsiduoti neketina

Kai kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio paklausė, kas yra menas, jis pasakė, kad pirmiausia reikia atsakyti į daug svarbesnį klausimą: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė. Režisierius, remdamasis asmenine patirtimi, pripažino, kad veikiausiai mūsų buvimas čia turi būti išnaudotas dvasiniam tobulėjimui, o šiam procesui ir tarnauja kūryba.

Su šiomis legendinio rusų kino režisieriaus mintimis Donatas, vos įstojęs į V.Masalskio rinktą aktorių kursą, matyt, nebūtų sutikęs.

"Prisipažinsiu, į aktorystę atvedė noras būti žinomam, gerbiamam, kad man plotų. Paprasti ir vaikiški užmojai baigus mokyklą. Vėliau supratau, kad kažkoks populiarumas nevertas to didelio darbo ir atsidavimo. Kur tada tavo tikslas? Gerai, gal tu pavaidinsi kažkokioje populiarioje vietoje, labiau žinomame filme, seriale, spektaklyje, renginyje. Tačiau tuo viskas ir baigsis. Grįši namo ir verksi", – kalbėjo Donatas.

Su nuostaba jis reaguoja ir į kolegas, kurie teatrą mato kaip žaidimą arba aktorius profesiją supranta kaip darbą. "Atbūsiu tiek, gausiu tiek. Kartais girdėdamas tokias kalbas tiesiog jaučiu gėdą", – atviravo aktorius.

Įvairius komercinius projektus Donatas bent šiuo metu apibūdina vienu žodžiu – parsidavimas.

"Kas bus ateityje, nežinau. Galbūt, jei jausiu, kad manęs nebereikia ir siūlo vaidinti vien tik serialuose, apskritai pasitrauksiu iš aktorystės. O gal vaidinsiu seriale. Tačiau kol kas esu kategoriškai prieš šiuos dalykus", – sakė aktorius.

Dabar emocijas teatre jis sugretina su vaikystėje patirtais jausmais, kai išeidavo iš bažnyčios ir jausdavosi šventesnis, išsakęs nuodėmes, kurių gal daugiau nedarys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių