T.Gražiūnas: Lietuvos futbole seksualinių mažumų atstovų nėra

VMFD "Žalgirio" ekipos futbolininkas Tadas Gražiūnas aikštėje dar nėra susidūręs su neįprastos seksualinės orientacijos žaidėjais.

VMFD “Žalgirio” senbuvis, 32-ejų metų gynėjas T.Gražiūnas papasakojo apie save aikštėje ir už jos ribų, pasidalino prisiminimais apie geriausius ir sunkiausius karjeros metus, paanalizavo sostinės komandos gynybą. Pokalbio su oficialia klubo internetine svetaine pabaigoje žalgirietis prabilo net apie mažumas. Lietuviškame futbole, pasak T. Gražiūno, jų nėra.

- Tadai, kaip vertini „Žalgirio“ grandį, kurioje pats atlieki nemažą vaidmenį – gynybą?

- Manau, ši grandis veikia gerai. Nenoriu girtis ar „prikarksėti“, tačiau mūsų komandos gynyba veikia ir net gerėja. Matau, kaip tobulėja „Žalgirio“ jauni gynėjai, ypač šoniniai – D.Arlauskis ir E.Vaitkūnas. Tik gerai galiu atsiliepti ir apie J.Bobrovskį, T.Sirevičių, A.Sobolį. Tai šaunūs vaikinai, kurie mėgsta žaisti protingai, vienas kitą pasaugo. Vis geriau suprantame vienas kitą, taktinį žaidimą.

- Ar sezono pradžioje tikėjaisi būti tvirtu startinės vienuolikės žaidėju?

- Tikėjimas sporte yra būtinas, tad tikėjau. Svarbu tikėti savimi, treneriu, svarbu ir trenerio pasitikėjimas žaidėju. Kartu su komandos draugais daug dirbame, o darbas veltui niekada nenueina. Jis veda tik prie gerų rezultatų. Man jau ne dvidešimt, todėl stengiuosi žaisti protingai. Manau, mano, kaip gynėjo stiprioji pusė yra žaidimas galva visomis prasmėmis. Aikštėje mąstau, tikriausiai todėl pelnau trenerių pasitikėjimą ir vietą startinėje vienuolikėje.

- Prieš savaitę rungtynėse su „Kruoja“ įmušei įvartį. Mėgsti ir atakuoti?

- Kokiose lygose ir kokiose komandose bežaidžiau, kiekvienais metais per sezoną įmušdavau po 3-4 įvarčius. Dažniausiai į ataką prie varžovų vartų jungiuosi kuomet yra keliamas kampinis. Vis dėlto lieku prie nuomonės, jog gynėjui svarbiausia – apsiginti, o įvarčius tegul muša saugai ir puolėjai.

- Tau 32-eji. Ar dar turi autoritetų futbole, ypač gynėjų, iš kurių imi pavyzdį?

- Man labai patinka J.Terry iš „Chelsea“ žaidimas, jo nusiteikimas, jo mokėjimas užvesti komandą pergalei, varžovų žaidimo „skaitymas“. Mane žavi jo užsispyrimas, kovojimas iki paskutinės minutės net, atrodytų, beviltiškose situacijose. Esu ne kartą matęs, kaip iš tokių situacijų šis žaidėjas sukūrė fantastiškų progų, įmušė įvartį ir juo atnešė pergalę savo komandai.

- Kokiame „Žalgiryje“ dabar žaidi?

- Darbščiame. Dirbame daug. Manau, taip ir turi būti. Atmosfera komandoje puiki, kolektyvas geras. Kai reikia – „pabajeruojam“, kai reikia, dirbam rimtai.

- Praėjusiame sezone žaidei „Žalgiryje“: I lygoje ir be algos. Kodėl?

- Pasilikau, nes liko treneris M.Čepas, liko fanai. Kai pamačiau, kaip paprasti žmonės stengiasi dėl mūsų rinkdami pinigus išvykoms, maistpinigiams, neturėjau teisės palikti komandos. Nors gyvenau iš santaupų, buvau laimingas, kad likau „Žalgiryje“. Be to, buvau 100 procentų įsitikinęs, kad tokia komanda negali tiesiog išnykti.
Dabar esu labai laimingas, kad viskas taip susiklostė. Dar tvirčiau tikiu, kad „Žalgiris“ buvo, yra ir bus. O po tokių metų, kokie buvo pernai, nieko nebebijau (juokiasi).

- Prisiminkime geriausius tavo karjeros metus. Kur juos praleidai ir kada tai buvo?

- Geriausi buvo 2000 – 2001-ieji, kai žaidžiau Rostovo „Rostov“ (Rusijos aukščiausioji lyga) komandoje. Kodėl tie metai geriausi? Buvau jaunas, išvykau į kitą šalį, pradėjau kitokį gyvenimą, gerai uždirbau, pastoviai žaidžiau startinėje sudėtyje, buvau kviečiamas į nacionalinę Lietuvos futbolo rinktinę. Tai buvo išties geri metai. Tačiau tikiuosi, kad šie bus dar geresni.

- Esi mėgstamas Pietų IV-osios atstovų. Kaip manai, kodėl?

- Esu iš senosios „Žalgirio“ kartos. Man patinka bendrauti su fanais, manau, jiems – su manimi. Šį pirmadienį tradiciniu tampančiame „Žalgirio“ ir komandos fanų renginyje „Pabūkim“ vėl turėsiu progą pabendrauti su komandos aistruoliais. Manau, laukia smagus vakaras! (juokiasi)

- Aikštėje, sakei, esi mąstantis. Koks tu šalia aikštės?

- Mėgstu juokauti, kad esu paprastas lietuviškas kumpis (juokiasi). Linksmas buvau visada. Man nesvetimas humoro jausmas. Be to, esu nepataisomas optimistas, tad dažnai niūniuoju ”ŽAS” atliekamą dainą ”Viskas yra ir bus gerai…”. (juokiasi)

(Šioje šeštadienį vykusio pokalbio vietoje T.Gražiūnas pro kavinės langą išvydo gėjų parado eiseną. Pokalbis pakrypo netikėta linkme - red. past.)

- Tadai, o futbole mažumų atstovų yra?

- Lietuvoje, kiek žinau, nėra. Rusijoje lyg irgi nėra. Tačiau teko skaityti, kad kažkur jų yra. Tik va dabar nepamenu, kur…

- Kaip reaguotum, jei komandoje toks atsirastų?

- Aš nežinau, kaip reaguočiau. Tačiau mūsų fanai tikrai sureaguotų. (juokiasi)