R. Šiškauskas: „Žalgiris“ pateks į Eurolygos finalo ketvertą

Šaltakraujiškumu garsėjusiam Ramūnui Šiškauskui per aštuoniolika sezonų įvairiose Europos arenose labiausiai nepatiko žaisti su provokuojančiais ir vaidinančiais krepšininkais.

Buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas, į tai nekreipdavęs dėmesio, dar labiau erzindavo savo varžovus ir retai parodydavo emocijas.

Praėjusių metų pavasarį krepšininkas nusprendė baigti karjerą.

„BasketNews.lt radijo“ laidoje Šiškauskas įvardijo tikrąsias pasitraukimo priežastis, atskleidė jautęs NBA klubų susidomėjimą ir Kauno „Žalgiriui“ prognozavo puikų pasirodymą Eurolygoje.

– Sveiki, Ramūnai. Kur šiuo metu esate? – „BasketNews.lt radijo“ laida paklausė Šiškausko.
– Esu Lietuvoje. Dabar gyvenu Vilniuje.

– Daug skaitytojų domisi detalia jūsų karjeros baigimo priežastimi. Kai kurie netgi svarsto, kad tai galbūt susiję su garsiais Eurolygos finale pramestais baudų metimais. Kaip supratote, kad laikas atsisveikinti su krepšiniu?
– Apsisprendžiau ne po sezono. Buvau apsisprendęs sezono viduryje. Iškart po Naųjųjų metų žinojau, kad šis sezonas – man paskutinis. Iki minėtųjų baudų metimų dar buvo toli (juokiasi). Tai neturėjo įtakos. Turėjau tokį jausmą, kad pats laikas pasitraukti. Sveikata nesiskundžiau, viskas buvo gerai.

– Ar per savo ilgą karjerą turėjote NBA komandų pasiūlymų?
–Pasiūlymų buvo. Tiesa, konkrečių pokalbių nebuvo, bet susidomėjimą jaučiau. Galėjau išvykti net nepasibaigus sezonui, bet niekas manęs labai nesudomino. Nejaučiau didelio noro viską čia palikti ir važiuoti ten. Man buvo gerai ir Europoje. Nesigailiu, kad nepabandžiau NBA. Nėra ko gailėtis.

– Daug kas jus vadino ir vadina „baltų Pipenu“. Ar nesinorėjo įrodyti, kad esate ne prastesnis už jį ir tai padaryti už Atlanto?
– Matote, tai nėra taip paprasta. Kad ir koks geras krepšininkas būtum, vis tiek viskas priklauso nuo daugybės aplinkybių. Svarbu, į kokią komandą, pas kokį trenerį ir su kokiais žaidėjais papulsi. Tikrai buvo ne vienerios rungtynės, kuriose žaidžiau prieš NBA komandas ir rinktinę. Man to pakako. Žinau, kad tikrai būčiau galėjęs ten žaisti, bet neturėjau žūtbūtinio noro ten važiuoti. Kai buvau jaunas 20-22 metų krepšininkas, tokių pasiūlymų kaip ir nebuvo, o kai jų sulaukiau – buvau vyresnis ir jau reikėjo viską gerai apgalvoti. Visi argumentai buvo už žaidimą Europoje.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai nebežaidžiate krepšinio? Kiek atitolote nuo šio sporto, kuriuo užsiiminėjote praktiškai visą savo gyvenimą?
– Nuo krepšinio neatitolau, bet kažko konkrečiai šioje sporto šakoje dabar neveikiu. Kiek įmanoma, stebiu rungtynes ir seku informaciją. Po karjeros baigimo dar nepraėjo tiek daug laiko. Paskutiniu metu, kai neatstovavau rinktinei, kaip ir šiemet, turėjau kiekvieną laisvą vasarą. Tai nežaidžiu tik 4-5 mėnesius ir dar negaliu tiksliai pasakyti, ką noriu veikti. Reikia pailsėti ir be jokios įtampos pabūti su šeima ir savimi. Manau, kad su laiku priimsiu sprendimą, kuo konkrečiai konkrečiai užsiimti.

– Ramaus gyvenimo laukėte jau kurį laiką, tiesa?
– Žinoma, kad poilsis yra gerai. Tiesa, nėra taip, kad jau 5 mėnesius sėdėčiau namuose, gulėčiau lovoje ir nieko nedaryčiau.

– Gal kaip daugelis karjerą baigusių žaidėjų ketinate pasukti į verslą?
– Verslas nelygu verslui. Nenoriu kur nors pulti stačia galva, nes tam visai nėra reikalo. Noriu po truputėlį apsižiūrėti. Gal mane kažkas patrauks ir sudomins. Galbūt sulauksiu kokių nors pasiūlymų.

– Nemažai krepšininkų, besiruošiančių baigti karjerą, nusprendžia sugrįžti į pirminę stotelę. Ar neturėjote minčių, gal net pasiūlymų, su krepšiniu atsisveikinti „Lietuvos ryto“ ekipoje?
– Matote, jeigu dar būčiau norėjęs žaisti, likčiau CSKA komandoje. Juo labiau, kad buvo ir dar vienerius metus galioti turėjęs kontraktas. Žinoma, gal ir būtų malonu sugrįžti į „Lietuvos rytą“, bet apsisprendžiau pasitraukti. Tikriausiai nelabai kas mane būtų supratę, jei turėdamas kontraktą Maskvoje, dar būčiau grįžęs žaisti į „Lietuvos rytą“. Niekada negalvojau apie tai, kur pabaigti karjerą. Tiesiog žaidžiau, kol norėjau. Atėjo momentas, kai pasakiau stop. Tada jau nebeliko jokių mėtymųsi. Man nebuvo aktualu, kurioje komandoje baigti karjerą.

– Kodėl apskritai, palikęs „Lietuvos rytą“, taip niekada ir nesugrįžote rungtyniauti į gimtinę?
– Viskas susidėjo. Jei nebūčiau turėjęs patrauklių pasiūlymų iš užsienio, tai kodėl gi ne? Niekada griežtai nesakiau, kad Lietuvoje nebežaisiu. Tiesiog kol manimi domėjosi tokie klubai kaip „Panathinaikos“ ar CSKA, nebuvo dėl ko grįžti.

– Pasvarstykite, ar „Lietuvos rytas“ būtų galėjęs laimėti Eurolygą su Macijausku, Jasaičiu, Javtoku, Šiškausku ir Elliotu, jei visi šie krepšininkai, geriausiais savo karjeros metais, būtų žaidę šioje ekipoje?
– Oho. Galima paspėlioti, nors niekas nežino, kaip galėjo būti. Kodėl gi ne? Variantas įmanomas. Žinoma, šie keli išvardinti žaidėjai nėra visa komanda. Reikia daugiau lygiaverčių krepšininkų. Niekas nežino, kaip galėjo būti. Savo laiku, kai „Žalgirio“ žaidėjai dar buvo jauni, niekas taip pat nesitikėjo, kad jie laimės Eurolygą.

– Minėjote, kad kol kas norite pailsėti, o vėliau nuspręsite, kokių darbų imtis. Kai kurie buvę žaidėjai tampa treneriais. Kiti, kaip Mindaugas Žukauskas, persikelia į vadybą. Ką jūs apie tai galvojate? Gal turėjote panašių pasiūlymų?
– Pasiūlymų kol kas neturiu. Trenerio darbas, bent jau šiuo metu, manęs netraukia. Vadybininko darbas – kodėl gi ne? Iki vasaros dar ketinu pabūti ramiai, o nuo kito sezono jau bus matyti. Gal atsiras koks pasiūlymas? Bus matyti. Nesu linkęs labai planuoti, nes visi planavimai nieko neduoda. Gali labai daug galvoti, bet atsitinka visai kitaip. Neketinu svarstyti metus į priekį, ką reikės daryti. Nebent atsirastų koks nors labai patrauklus ir dominantis pasiūlymas.

– Ar matote save trenerio pareigos ar nelabai?
– Nelabai, žinokite. Dar būnant krepšininku visos tos kelionės ir įtampa galiausiai įgrista. Norisi užsiimti ramesne veikla. Sakyčiau, kad treneriui įtampa dar didesnė nei žaidėjui. Gautųsi taip, kad visas gyvenimas prabėgtų ant ratų ir įtampoje. Trenerio darbe savęs nematau.

– Kaip manote, ar Kauno „Žalgiris“ turi realių galimybių žaisti Eurolygos finalo ketverte. Galbūt šiai komandai atkrintamosios varžybos yra maksimalus pasiekimas?
– Tai vėlgi priklauso nuo aplinkybių ir tiesiai negalėčiau atsakyti. Jeigu visi krepšininkai liks sveiki, „Žalgiris“ tikrai turi galimybių patekti į ketvertuką. Jie tikrai rodo puikų krepšinį. Pasakysiu taip – aš netgi prognozuočiau, kad jie pateks į finalo ketvertą. Žinoma, viskas priklauso nuo žaidėjų sveikatos ir kitų aplinkybių, dėl kurių viskas gali pasisukti kitaip. Tiesa, šiuo metu jie tikrai atrodo labai pajėgiai.

– Ar turėjote minčių žaisti kokioje nors veteranų lygoje? Pavyzdžiui, Kaišiadorių mieste?
– Kodėl gi ne? Bet kokiu atveju sportuoti man reikės. Ne tik dėl to, kad to norėsiu. Tiesiog pabaigus aktyvų sportą, organizmui nėra gerai viską staigiai mesti. Net ir dabar, kiek išeina, porą kartų per savaitę stengiuosi pasportuoti ir pajudėti. Su krepšiniu buvo susijusi mano didesnė gyvenimo dalis. Niekur nuo to nedingsiu. Kodėl gi nežaisti savo malonumui?

– Buvę krepšininkai ir treneriai pastaruoju metu kartais pasuka ir į politiką. Ar jūs neturėjote tokių minčių?
– Ne, neturiu. Galbūt ir galima to išmokti, bet, mano manymu, kiekvienas turi daryti tai, ką jis gali. Jeigu esu šou verslo specialistas, tai ten ir dirbk. Į politiką turi eiti tie, kurie šią sritį gerai išmano, ir tie, kurie tuo domisi. Koks tikslas ten eiti šiaip sau, kažko ieškoti ir kažką bandyti. Politika man įdomi, aš seku tai, kas ten vyksta, bet šis darbas manęs netraukia.

– Buvote ramus ir kultūringas žaidėjas. Kaip reaguodavote į tuščiais plepalais aikštelėje provokuoti mėgusius oponentus?
– Yra pasitaikę žaisti prieš tokius krepšininkus. Tikrai neatsimenu tokių krepšininkų pavardžių, bet žinau, kad tokių yra. Nėra tų atvejų buvę daug, bet yra tekę tai patirti. Man tiesiog būdavo juokinga. Gali būti, kad tai tuos plepius erzindavo labiau. Tiesa, gal tai kitus krepšininkus ir paveikia, bet man tai tiesiog būdavo juokinga. Tegul sau šneka, burba – aš nekreipiu dėmesio. Tokie žmonės man būdavo juokingi, nes aš galvoju, kad turi pranašumą įrodyti aikštelėje, o ne šnekant.

– Gal pamenate, kaip tokios provokacijos skambėdavo?
– Galiu pateikti pavyzdį. Mano priešininkas įmeta ir rėkia: „Tai ką, negali apsiginti? Ginkis! Kodėl manęs niekas nedengia?!“. Maždaug taip. Būdavo ir provokuojantys pasisakymai, ypač kontaktinėse situacijose. Teko girdėti ir grasinimų. Vis dėlto giliai į širdį to neimdavau.

– Ar per savo karjerą buvo komandų, žaidėjų, arenų ir sirgalių, su kuriais jums nepatikdavo žaisti?
– Jei atvirai, kalbant apie konkrečius veiksmus, man nepatikdavo su „Panathinaikos“ važiuoti į „Olympiakos“ namų areną. Visi žino, kas ten darosi. Visi tie daiktų mėtymai ir spjaudymai – ne toks turėtų būti komandos palaikymas. Gali šaukti, skanduoti, bet, kai prasideda tokie dalykai...Būdavo nejauku eiti į tą aikštelę, nes nežinodavau, kas gali į mane parskristi, užkristi ar užgriūti. „Partizan“ komandos arenoje, nors ten sirgaliai ir ne taip aršiai nusiteikę, nebūdavo jauku žaisti. Kalbant apie varžovus, man nepatikdavo žaisti prieš tuos žaidėjus, kurie labai demonstratyviai vaidindavo. Tie, kurie patys griebia už rankos, griūna ir vaidina, kad kažkas pastūmė. Tai labai aktualu buvusios Jugoslavijos krepšininkams. Yra situacijų, kai protingai galima tuo pasinaudoti, bet kai taip akivaizdu, tai net nemalonu žaisti.