„Apie krepšinį galima rašyti labai daug: apie sportininkų gyvenimą, patirtus įspūdžius, taktiką, techniką, psichologiją. Planuose – trečioji knyga“, - pristatydamas antrąją - „Krepšinio technika ir jos mokymas“ - kalbėjo jos autorius Rūtenis Paulauskas.

Į pedagoginę ir mokslinę veiklą įsitraukęs praeityje Maskvos CSKA ir „Lietuvos ryto“ klubuose dirbęs strategas į krepšinį ragina pažvelgti šiek tiek kitu kampu ir nebijo sulaužyti nusistovėjusių stereotipų. Pasak jo, tai pravartu ne tik treneriams ir žaidėjams, bet ir krepšinio mėgėjams.

„Kūrybinės kančios būna dvejopos: kai nori, bet negali parašyti, ir kai rašai neatsitraukdamas nuo stalo. Manau, skaitantieji kančios nepatirs. Knygos rašymas užima daug laiko ir gerokai sutrumpina miegą. Keista, kol rašiau, sugedo tik vienas kompiuteris“, - šmaikštavo treneris.

R. Paulauskas sutinka, rungtynių metu pasitaiko daugybė situacijų, kurių neįmanoma apibrėžti.

„Technikos mokyti reikia, tačiau neišvengiamai galimi nukrypimai. Mokslinėje krepšinio literatūroje turime tam tikrą vakuumą. Šviesios atminties Stanislovas Stonkus šioje terpėje atliko nuostabų darbą, tačiau paskutinė jo knyga „Krepšinis. Istorija, teorija ir didaktika“ išleista lygiai prieš dešimtmetį. Nuo 2003 m. krepšinis gerokai pasikeitė. Kuo daugiau žmonių rašys, dalinsis įžvalgomis ir mintimis, tuo būsime stipresni“.

Specialisto knygoje – krepšinio sąvokų ir terminų žodynėlis. Kam to reikia, jei lietuviai ir taip puikiai žino šio sporto terminologiją?

„Kai trenerio paklausi, kas atsitiko – bauda ar pražanga, jis atsako - baudos. Bet juk tai pražanga. Dažnai vartojamas terminas „baudos aikštelė“. Bet krepšinyje jos nėra. Tai viso labo 3 sekundžių zona. Juk tai ne futbolas,  už pražangą neskiriamas 11 m. baudinys. Žinoma, yra puslankio taisyklė, tačiau tai kas kita. Jonas Valančiūnas nėra vien vidurio puolėjas, juk gynyboje jis tampa gynėju. Norėjau sulaužyti tam tikrus stereotipus. Ar jie prigis? Palikime tai nuspręsti laikui“, - kalbėjo R. Paulauskas.

„Techniką sugalvojo ne R. Paulauskas. Ją išrado patys geriausi pasaulio krepšininkai. Pati pradžia niekada neįvardinama kaip tikslus technikos veiksmas. Vėliau jis fiksuojamas, tampa masiškas, o galiausiai priimamas kaip racionalus. Prieš 30 metų SSRS  rinktinė nuvažiavusi į olimpiadą pamatė, kad  Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) krepšininkai mėto pašokę. Toks metimas atsirado dar 1936 m. Kiti pavyzdžiai - metimas kabliu, perdavimai, kamuolio varymo technika”, - technikos subtilybėmis dalijosi treneris.

- Ši knyga skirta tik treneriams? Ar ja gali susidomėti sportininkai ir krepšinio mėgėjai?, - paklausėme R. Paulausko.

- Kas reguliariai domisi krepšiniu, siekia gilesnio jo pažinimo. Geresnis pažinimas labai priklauso nuo to, kokia kryptimi žmogus nori pažintį šį sportą. Šiandien teko lankytis Eurolygos internetiniame puslapyje. Ten ekspertai analizuoja konkrečius trenerių sprendimus: kodėl tam tikroje situacijoje buvo atliktas perdavimas ar nuspręsta veržtis po krepšiu. Toks analitinis  mąstymas praplečia akiratį. Tuomet žmogus nesivadovauja vien emocijomis, su juo galima diskutuoti specialisto lygmenyje. Skaitytojas gauna teorinių žinių, kurias gali pritaikyti.

Berašant tūksantį kartų galvojau, kaip įtaigiau ir suprantamiau perteikti informaciją. Tai yra kūryba, analizė, šio laikotarpio užtvirtinimas. Po 10 metų panašūs pagrindai išliks, tačiau tikiu ir noriu, kad krepšinis nuolat tobulėtų ir keistųsi.

- Lietuvoje pasigendate analitinių krepšinio tekstų?

- Daugeliu atvejų mums rupi klausimas „kodėl“? Dažnai neturime atsakymo, ieškome ekspertų, kurie galėtų pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi bei atsakyti į šį klausimą. Pasaulyje nėra tikrosios tiesos. Kada pradedi sumuoti dėsningumus, gali  bandyti išaiškinti tam tikrą epizodą ar situaciją. Krepšinis yra be galo sudėtingas žaidimas. Trenerio karjeros pradžioje man atrodė, kad apie šią sportą šaką žinau labai daug, galbūt net viską. Kuo daugiau pradėjau domėtis, skaityti ir dirbti, supratau, kad žinau labai mažai. Todėl visus dalykus reikia vertinti atsargiai, su rezervu.

- Kam teikiate pirmenybę – komandinės ar individualios technikos šlifavimui?

- Svarbiausias dalykas – atrasti tobuląjį balansą. Niekada negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad vien tik dalijimasis kamuoliu yra geras dalykas. Ateina momentas, kai privalai atakuoti krepšį, o tam reikia tvirto asmeninio apsisprendimo. Žaidimas vienas prieš vieną taip pat nėra esminis. Žinojimas kaip panaudoti turimus krepšininkus, absoliučiai visas jų galimybes tiek puolime, tiek gynyboje, asmenines ir komandines savybes – tai būdas laimėti. Be abejo, jeigu trenerio tikslas yra išpuoselėti vieną žaidėją, tuomet prioritetai ir uždaviniai jau kiti.

- Mitas ar tiesa: treneriai jau nuo 7-erių metų auklėtiniams pozicijas  nustato pagal esamą ūgį, kuris paauglystėje gali visiškai neatitikti buvusių proporcijų. Galbūt tokiame amžiuje reikėtų mokyti universalumo?

- Tokie atvejai yra vienetiniai. Bendra Lietuvos trenerių praktika yra teisinga. Atminkime, nuolat vyksta atsinaujinimas, jauni strategai linkę klysti. Vaikų ir jaunimo treneriai dirba tikrai su pažangiomis technologijomis. Kitų valstybių atstovai pavydi ir nori perimti mūsų patirtį.

- Tikro rinktinės įžaidėjo trūkumas jums atrodo rimta problema ar per daug išpūstas burbulas?

- Tikrai neišpūstas, tą pastebėjo dabartinis rinktinės treneris Jonas Kazlauskas ir kiti specialistai. Problema matosi ir ji brendo jau senai. Turime tai pripažinti ir priimti teisingus sprendimus, kurie pasitarnaus ateityje. Prieš penkis metus prasidėję gatvės krepšinio turnyrai „vienas prieš vieną“ yra vienas iš būdų atrasti naujų talentų. Jų ieškoma lokaliu ir globaliu – federacijos lygiu. Kiekvienoje mokykloje yra komandos, kurioms reikia įžaidėjų. Jaunimo rinktinėje turėjau du labai gerus šios pozicijos krepšininkus. Deja, jie kažkuriame etape sustojo ir nepasiekė rinktinės lygio.  Įžaidėjas turi būti tvirto lyderio charakterio, gebėti suprasti ir skaityti krepšinį. Jam reikalingas techninis ir taktinis žinių bagažas. Būtent dėl to, iš kelių milijonų išauga vos 2-3 aukščiausio lygio sportininkai.

- Kokios valstybės be JAV šiuo metu yra vedančios šalys taikant pažangiausias technologijas?

- Negalėčiau išskirti konkrečios metodikos ar šalies. Visi yra ieškojimų kelyje. Už savo ateitį turime būti atsakingi patys. Teko dirbti Rusijoje ir kitose valstybėse. Atsiranda tam tikrų naujovių, tačiau tobulo recepto nėra. Kiekviena šalis jų ieško skirtingais būdais.

- Kokia duona jums skalsesnė – mokslinė ar trenerio darbo?

- Knygos parašymas – labai mažas štrichas mano gyvenime. Ja nesiekiau pripažinimo ar komercinės naudos. Tai yra pasidalinimas savo mintimis prieinama ir patrauklia forma. Žinau, kad nemaža dalis sportininkų nemėgsta skaityti knygų. Esu girdėjęs, kad juos tai tiesiog erzina. Man artima taikomojo pobūdžio mokslinė veikla. Pedagoginė veikla man taip pat patinka, nes tai darbas su žmonėmis.

- Ši knyga daugiau teorinė. Galbūt trečioji bus psichologinio ir praktinio pobūdžio?

- Labai nenoriu, kad knygos būtų kepamos it blynai. Tada ji tebūna padrikas minčių kratinys. Knygai reikia subręsti, išnešioti ir pagimdyti kaip kūdikį. Geriau jokios knygos, nei prasta. Jeigu ateityje turėsiu noro ir idėjų – bandysiu. Tačiau tai man nėra lengva, nesu grafomanas. Laiką prie kompiuterio leidžiu pakankamai sunkiai. Jeigu mano idėjos atras sistemą, mielai jomis pasidalinsiu. Šiuo metu noriu užsiimti tam tikru verbaliniu efektu – susitikti, pasikalbėti akis į akį ir pan.

- Naujausiame darbe kiek įmanoma siekiau sumažinti sausosios dalies kiekį, tačiau jos neišvengsi. Yra statistiniai duomenys, kuriuos turi pateikti. Knygoje yra skyrelis „Praktiniai patarimai“. Atitinkamose situacijose treneriai elgiasi skirtingai, todėl kiekvienas sprendžia – įsiklausyti į juos ar ne. Šiuos patarimus liudija asmeninė patirtis. Jausmų ten mažai, tačiau idėjų yra.

- Jėgas išbandėte praktiškai visuose lygiuose – vaikų, moterų ir vyrų krepšinyje...

- Taip, teko pereiti visas pakopas. Gyvenimo etape užbraukiau tam tikrą brūkšnį. Niekam neprimenu, nesigiriu, nepapasakoju smulkmenų. Niekada nežinai, kas gali atsitikti rytoj.

- Kokie artimiausi jūsų planai?

- Netrukus su šeima vyksime paslidinėti, reikia atsipūsti, nes turėsiu labai įtemptą antrąjį semestrą Lietuvos edukologijos universitete (LEU) ir Sostinės krepšinio mokykloje (SKM). Man diena prabėga kaip akimirka, savaitė – lyg viena minutė, mėnuo - tarsi valanda. Esu pakankamai įsitraukęs į mėgstamą veiklą, turiu tris vaikus, laimingą šeimą. Tai yra fantastika.