R. Kaukėnas nusprendė padėti likimo nuskriaustiesiems

Pasitikrinti sveikatos į gimtinę grįžęs Lietuvos rinktinės krepšininkas Rimantas Kaukėnas atrado laiko pristatyti ir savo vardo labdaros grupę, kuri daugiausia dėmesio skirs sunkiomis ligomis sergantiems vaikams.

- Papasakokite, dėl kokių priežasčių atvykote į Lietuvą?

- Atvažiavau pas gydytoją Rimtautą Gudą pasitikrinti, kaip gyja kelis. Džiaugiuosi, kad pavyko viską suderinti ir spėjome pristatyti labdaros grupę. Galiu garantuoti, kad kiekvieno žmogaus šeimoje būta susidūrimo su vėžiu. Suprantu, kad visa tai kerta per moralę. Žmonės nežino, kaip elgtis tokiose situacijose – ar turime melstis dievui, ar daktarui, kuris gali išrasti vaistą. Mano idėja – norėtųsi suorganizuoti vieną kitą akciją, kurios metu būtų tikrinamžmonių sveikata. Norisi, kad galėtume užbėgti ligai už akių.
Dabar stengiamės surinkti žmones, kurie norėtų įsilieti į grupę. Savo komandoje turime daktarę, kuri dirba chemoterapijos srityje. Ji kiekvieną dieną mato situaciją Lietuvoje. Norime suteikti vilties sunkiomis ligomis sergantiems vaikams: gal išpildyti jų svajones. Nesvarbu, ar tai žaisliukas, ar telefonas, ar tėvų atvežimas iš toliau, ar susitikimas su kuriuo nors žmogumi.

- Kodėl pats dėl sveikatos grįžote į Lietuvą? Netenkina medikai Italijoje?

- Po pirmosios traumos taip pat gydžiausi pas R. Gudą. Jis mane nuolat prižiūri. Italai taip pat mane prižiūri, tačiau visada yra gerai žinoti dvi nuomones apie traumą. Jaučiuosi saugiau, jei abu daktarai sako, kad viskas yra gerai. Italai kol kas yra patenkinti situaciją, nors viskas galėtų būti ir geriau.

- Sunkiausias reabilitacijos laikotarpis jau baigėsi?

- Fiziškai reabilitacija tik sunkės, moralinis skausmas, manau, jau praėjo. Tikrai būdavo sunku, kai negalėdavau vienaip ar kitaip atsistoti. Turėjau prisitaikyti prie traumos. Sunkiausia yra tai, kad iš vieno kelio ėmė raištį ir dėjo į kitą. Tarsi abu keliai dabar yra pažeisti. Sunku yra priversti save teisingai daryti pratimus vienam keliui, o kitam – visiškai kitokius. Pratimų yra labai daug ir juos reikia nuolat daryti. kantrybė kartais trūksta.

- Kiek laiko praleidžiate besimankštindamas?

- Mankštas darau du kartus per dieną po dvi ar tris valandas, kitas kelias reikalauja dar šiek tiek laiko, todėl gaunasi pilna darbo diena. Tik darbuotis reikia ne penkis kartus per savaitę, o septynis.

- Iš pat pradžių gydytojai vengė prognozių, kaip yra dabar?

- Dabar jie taip pat nėra labai kalbūs, sunku ką nors pasakyti. Galbūt bus lengviau, kai pradėsiu bent lengvai bėgioti. Tačiau iki to etapo dar nepriėjome. Neskubame.

– Ar jūsų nenustebino kolegos Kšyštofo Lavrinovičiaus puiki sportinė forma po traumos?

– Nenustebino. Kartu dirbome, mačiau, kaip jis stengėsi. Matyt, nugaros skausmai jį buvo nuvarę į neviltį. Po operacijos, manau, jis pasijautė tarsi devintame danguje. Motyvų, kurie skatintų grįžti į aikštę, galėčiau išvardyti daugybę. Žinau, ką tai reiškia. Pasiilgau treniruočių, noriu žaisti. Džiaugiuosi, kad įveikti įtampą padeda šeima. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei šalia nebūtų šeimos, kai žiūriu Eurolygos rungtynes: manyje viskas kunkuliuoja, bet vaikai atbėga ir įtampa nuslūgsta.

– Jūsų atstovaujama Sienos „Montepaschi“ komanda Eurolygoje atrodo neblogai, tačiau kitose varžybose jos žaidimas stringa. Kas atsitiko?

– Buvo traumų, atėjo keli nauji žaidėjai. Manau, nuovargis ir susižaidimo trūkumas pakišo koją. Iš rikiuotės buvo iškritę Bo McCalebbas, Kšyštofas, kol kas už borto esu aš. Keitėsi žaidimo braižas, manau, išsiderino komandos ritmas. Tačiau viskas yra pataisoma, vyrai puikiai darbuojasi. Ar užteks mūsų komandai jėgų mesti iššūkį tokiems grandams, kaip CSKA? Viskas yra įmanoma, tik reikia pasiekti tam tikrą lygį. Tikiuosi, kad pakliūsime į Eurolygos finalo ketvertą.

– Kaip vertinate Kauno „Žalgirio“ žaidimą?

– Kauno komanda pastaruoju metu pradėjo geriau žaisti. Pusantro mėnesio – tarsi iš natų. Manau, žais dar geriau. Žinoma, jiems nėra lengva, nes kolektyvas – naujas. Visi puikiai supranta, kad susicementuoti komandai yra itin sunku.

– Atrankos į olimpines žaidynes turnyre Lietuvos rinktinei teks varžytis su Venesuelos ir Nigerijos ekipomis. Kaip vertinate būsimuosius konkurentus?

– Svarbiausias dalykas, kuris mums turi rūpėti – ar varžovai surinks geriausius žaidėjus. Nigerija turi daug gerų krepšininkų, rungtyniaujančių ir NBA, ir Europoje, tačiau neaišku, ar jie visi padės nacionalinei komandai. Turėkime galvoje ir tai, kad venesueliečiai žais namuose. Jei norime patekti į olimpiadą, atrankos turnyre privalėsime įveikti visus varžovus.