Parolimpiečiams finansavimas iš gailesčio nereikalingas

Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas stebisi, kad sunkmečiu neįgalūs sportininkai buvo nuskriausti labiau nei sveikieji.

V.Kvietkauskas teigia, jog artimiausi svarbiausi startai neįgaliųjų laukia 2011-ųjų sausį Naujojoje Zelandijoje, kur vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. "Negalime neturėti, nes jei nevyksime į Naująją Zelandiją, nevyksime ir į Londoną (parolimpines žaidunes - red. past.)", - apie būtinybę rasti lėšų kelionei į tolimą šalį kalbėjo V.Kvietkauskas.

- Svarbiausi metų startai neįgaliaisiems baigėsi, kokie artimiausi planai?

- Dabar svarbiausias startas – sausio mėnesį Naujojoje Zelandijoje vyksiantis pasaulio lengvosios ateltikos čempionatas, kuriame bus kovojama dėl kelialapių į Londono parolimpines žaidynes. Kas vyks į šias pirmenybes, paaiškės dar šią vasarą.

- Tolima kelionė laukia. Ar turėsti jai lėšų?

- Negalime neturėti, nes jei nevyksime į Naująją Zelandiją, nevyksime ir į Londoną. Kadangi kelionė į Naująją Zelandiją – brangi, į Londoną – pigi, vidurkis bus normalus (juokiasi). Savo biudžete esame suplanavę šią kelionę. Neabejoju, kad pinigų šiai kelionei gausime.

- Kiek sportininkų turėtų vykti į Naująją Zelandiją?

Kurie išsikovos teisę, tie vyks. Normatyvai gana aukšti, ir tikrai pasirūpinsime, kad tie, kurie juos įvykdys, į čempionatą išvažiuotų. Vis dėlto manau, kad tokių sportininkų bus labai nedaug. Planuojame, kad tai bus 4-5 lengvaatlečiai.

- Kokias premijas užsitarnavo šiemet medalius Europos ir pasaulio čempionatuose pelnę neįgalieji?

- Golbolo rinktinė, pasaulio čempionė, gavo 45 tūkst. litų apdovanojimą. Tiek pasaulio čempionams, visai komandai, turbūt nėra labai daug. Sunkmečiu viesiems, įskaitant sveikuosius, premijos buvo sumažintos apie 50 procentų. Kažkada olimpinio ir parolimpinio čempiono premijavimas skyrėsi lygiai dešimt kartų. Mes išpūtėme akis – ką, mes dešimt kartų prastesni? Tuomet tą santykį sumažino iki septynių kartų, maždaug toks jis išliko ir sunkmečiu. Kai dirbi keturis metus, kad taptum pasaulio čempionu, vargu ar gali pernelyg džiaugtis, gavęs 7 tūkst. litų. Kai klausiau vyrų, ką tapę čempionais veiksite per atostogas, atsakė: „Nuo sporto pailsėsime, bet į darbus eisime“. Žinoma, šie sportininkai gauna dar stipendijas, bet jos irgi labai mažos.

- Kaip apskritai parolimpinis sportas išgyvena sunkmetį?

- Mes ir taip esame įpratę prie sunkesnių sąlygų nei sveikieji. Kūno kultūros ir sporto departamentas mus šiemet finansavo 47 proc. mažiau nei pernai. Ir taip gaudavome mažai, o dabar dar per pusę nurėžė. Mums tai nepatinka. Žodį „nepatinka“ tik iš mandagumo vartojame. Visada sakau – nereikia neįgaliųjų gailėtis. Mums nereikia finansavimo iš gailesčio, nereikia paguodos pinigų. Nesakau, kad turi būti vienodas finansavimas, nesakau, kad mūsų rutulio stūmike Irena Perminienė ir Virgilijus Alekna pasiruošimui olimpinėms žaidynėms turi gauti vienodai. Ne. Bet turi būti sistema ir tas santykinis finansavimas išlikti vienodas, nepaisant krizių. Vienintelė komanda, kuri turi apmokamą trenerį, yra golbolo rinktinė. Ta komanda yra pasaulio čempionė. Visi kiti treneriai dirba visuomeniniais pagrindais. Jie dirba kažkur kitur, bet su neįgaliaisiais dirba visuomeniniais pagrindais. Vienintelis apmokėjimas – gauna dalį premijos.

- Ar sunku neįgaliuosius prikalbinti sportuoti?

Sunku. Ypač sunku rasti pamainą. Iš vienos pusės tai džiugina, nes neįgaliųjų žmonių yra vis mažiau ir mažiau. Vis dėlto esančius neįgaliuosius arba neįgaliaisiais tampančius po nelaimingų įvykių prikalbinti sportuoti yra sunku. Ką pasakyti, kad jis mestų laisvalaikį ir pasišvęstų kasdien sportuoti? Kaip įtikinti, ką jis už tai gaus? Aišku, neįgaliųjų sporte negalima žiūrėti kaip profesionaliame sporte, kuri atletai siekia uždirbti, tačiau jei valstybė nori, kad neįgalieji irgi keltų valstybės prestižą, neįgalieji turi būti skatinami sportuoti. Visame pasaulyje žiūrima į tai, kaip valstybė elgiasi su neįgaliaisiais, ar sudaromos jiems sąlygos bendrauti, įsijungti į sveikųjų bendruomenę, dalyvauti kultūrinėje veikloje, o taip pat – ir sportuoti. Jei to nėra, į tokią valstybę žiūrima kreivai. Sportas – viena iš pagrindinių priemonių, padedanti neįgaliesiems iš uždarų patalpų išeiti į viešą pasaulį.