Išlikusioms ir gyvybingoms žemės ūkio bendrovėms kyla nauji pavojai

Po reformų Lietuvoje liko apie 200 veikiančių žemės ūkio bendrovių, kurios pagamina apie pusę šalies žemės ūkio produkcijos. Dabar vis daugiau akių krypsta į žemę, nes pradėjo vilioti netikėtai pažirę Europos Sąjungos pinigai.

Judanti žemė

Pasaulyje priimta, kad nekilnojamasis turtas yra pastatai ir žemė, tačiau pas mus prieš keletą metų valdininkai sugebėjo įtikinti, kad žemę galima kilnoti. Pavyzdžiui, iš kokio užkampio Žemaitijoje persinešti prie pat Vilniaus, prie žavingų Aukštaitijos ežerų. Tokiu išradimu labiausiai pasinaudojo patys jo autoriai.

Iki šiol mūsų žemė buvo begėdiškai pigi - dešimtis kartų mažiau kainavo už tokius pirkinius kitose ES valstybėse. Šiuo metu, anot statistikos, derlingesnis hektaras jau kainuoja apie 3000 litų. Tuo tarpu Lenkijoje žemė vidutiniškai perkama už 1000 eurų, o Vokietijoje - dešimteriopai brangiau.

Pernai pas mus buvo parduota apie 140 tūkstančių hektarų - dvigubai daugiau nei 2003 metais. Lyderis - Pakruojo rajonas (parduota 11000 ha). Nuo jo šiek tiek atsilieka Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Šakių, Vilkaviškio rajonai. Žemės ūkio bendrovių asociacijos duomenimis, pernai buvo užregistruoti 78 prašymai pirkti 10 tūkstančių hektarų. Visa bėda, kad bendrovės žemę nuomojasi iš nuosavybę atsikūrusių savininkų arba valstybės.

Išmokų milijardai ir investicijų milijonai

Pagal Bendrąjį programavimo dokumentą 2004-2006 metams iš ES mūsų žemės ūkiui numatyta skirti 662 mln. litų bei apie du milijardus - kaimo plėtrai. Investuoti skatina ir palanki mokesčių sistema - žemės ūkio bendrovės nemoka pelno mokesčio, jeigu daugiau kaip pusė pajamų gaunama iš žemės ūkio veiklos ar paslaugų.

Bendroves superka UAB “Linas ir viza”, kurie tokį turtą jau įsigijo Šakių, Biržų, Panevėžio, Radviliškio ir Pakruojo rajonuose. Perpirktų bendrovių apyvarta pernai jau viršijo 16 milijonų litų, o investuota - 3 milijonai. Tačiau bene didžiausia ūkių supirkimų rekordininkė - “Agrovaldymo grupė”, kuri dešimtyje ūkių supirkusi apie penkis tūkstančius hektarų žemės.

Specialistus nelabai vilioja tokia oligarchinių ūkių koncentracija, nors stambus ūkis prieš mažuosius turi daug pranašumų. Tačiau svarbiausia, kad šie pasikeitimai vyktų teisėtais ir civilizuotais būdais.

Kaniūkų detektyvai

“Pernai mus aplankė agresyvūs investuotojai”, - pasakojo Ignalinos rajone įsikūrusios Kaniūkų žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Tajauskas. Kažkada buvęs klestintis Dūkšto sodininkystės valstybinis ūkis dabar skendi nežinioje ir dvivaldystėje. Vietinių įsitikinimu, jų nelaimės priežastys - graži gamta, 70 ha tvenkinių, 100 ha sodų, ir beveik 700 ha valdomos žemės. Nesunku suskaičiuoti, kiek net piršto nepajudinus galima gauti ES išmokų, kurios ekologiškai tvarkomame Kaniūkų ūkyje yra didesnės nei kur kitur.

Pernai per Jonines Kaniūkuose iš Pasvalio, Biržų ir Vilniaus atvykę kaime vadinami “berniukai” mėgino surengti pajininkų susirinkimą. Pirkėjai visaip viliojo pensinio amžiaus pajininkus. Žmonės prisimena, kad vien už pritariantį balsą buvo siūloma penki šimtai litų.

P.Tajauskas prisiminė, kad pajų šeimininkams supirkėjai tvirtino, kad viskas sutarta su juo - teisėtu ūkio vadovu. Turtą viliojo per vietinį Alksno kaimo pensininką, kuris sudarinėjo pajaus perleidimo sutartis. Vėliau jas tvirtino notarė. Kaimo žmonėms, kaip sakoma, burnų neužriši, todėl teko girdėti kalbų, kad ir už pirkėjų stovi kur kas įtakingesni žmonės, valdantys net abejotinos kilmės kapitalą.

“Viename iš respublikinių leidinių pasirodė skelbimas, kad pamestą Kaniūkų žemės ūkio bendrovės antspaudą reikia laikyti negaliojančiu. Tuo tarpu jis iki šiol saugomas mūsų kontoroje. Beje, skelbimas pasirodė jau po to, kai mūsų “naująją bendrovę” berniukai jau buvo įregistravę Registrų centre”,- nesusipratimų virtinę vardijo P.Tajauskas.

Prasidėjo įtarinėjimai, kad pokalbių ūkio kontoroje turinį greitai sužinodavo “priešų komanda”. Po vienu iš buhalterijos stalų aptiko slapčiomis įrengtą pasiklausymo aparatą. Kažkas pasiūlė jį ištepti nenusiplaunančiais dažais. Po kiek laiko kontoroje vėl apsilankė vienas iš pirkėjų - Pasvalio rajone Paješmenių kaime registruotas Pranas Skaisgiris su verslo partneriu vilniečiu Emonu Trimaku, kuris, anot buvusių kontoroje moterų, slapčiomis norėjo pasiimti mikrofoną, bet smarkiai išsitepė rankas. Tada ūkio pirkėjams beliko sprukti pro duris. Po keleto valandų atvykę policininkai nelauktų svečių nesurado.

Teismų pasiutpolkė

Dėl Kaniūkų bendrovės reikalų kaip iš gausybės rago pasipylė teismai. Anot P.Tajausko, dėl dokumentų klastojimo, pasiklausymo aparato naudojimo, pasikėsinimo į svetimą turtą stambiu mastu ir kt. Posėdžiai vyko ne tik Ignalinoje, bet ir Vilniuje. Pernai rugpjūčio 25 dienos vienoje nutartyje teisėjas rašė, kad reikia areštuoti Petro Parakevičiaus (per šį pensininką būdavo perkami pajai - J.L.), Prano Skaisgirio, Emono Trimako, Viginijaus Marinsko (bendrovės oficialių pirkėjų - J.L.) “turtines teises, susijusias su Kaniūkų žemės ūkio bendrove, uždraudžiant jiems vykdyti, naudotis ir disponuoti šios bendrovės turtu”. O po mėnesio (rugpjūčio 20 dienos nutartyje) tas pats teisėjas vėl rašė, kad būtina areštuoti lygiai tokias pačias teises, bet jau ... Petro Tajausko, senojo bendrovės vadovo, atžvilgiu. Vienas iš teismo posėdžių Ignalinoje įvyko ir praėjusią savaitę.

Palikim teisinę ekvilibristiką, nors ji irgi labai svarbi, bet skaudžiausia, kad ilgą laiką buvo įšaldytos bendrovės bankų sąskaitos, todėl apie metus bendrovės žmonės negauna atlyginimų, negalėjo pirkti trąšų, atsarginių dalių ir kitų verkiant būtinų prekių.

Įstrigusi dvivaldystė

Bendrovės pirkėjai Registrų centre įregistravo ūkį nauju numeriu, nors nebuvo panaikinta 1993 metų registracija. Be to, po įvykusio visuotinio pajininkų susirinkimo, Valstybės įmonėje “Registrų centras” įregistruota dar viena... Kaniūkų žemės ūkio bendrovė, kurios valdybos pirmininkas - senasis Petras Tajauskas, išvardyti ir 6 valdybos nariai. Įsigaliojimo pradžia - 2005 metų balandžio devintoji.

Nepaisant to, teismas paskyrė bendrovei administratorių, kuriuo tapo panevėžietis Šarūnas Aloyzas Kakarieka. “Kauno dienai” jis tvirtino, kad kai pasibaigs pajininkų tarpusavio pjautynės, tada jis perduos ūkį naujam valdybos pirmininkui. O dabar stengiasi turtą administruoti, apdrausti ir užtikrinti jo apsaugą. Tačiau vėliau pripažino, kad valdyti sunku, nes dalis turto užrakinta, policijai net turėjo aiškintis dėl durų išlaužimo. Patvirtino, kad po ūkį važinėja su apsaugininku, kad ateityje dar stiprins apsaugą. O gaunamas 2500 litų atlyginimas “už tokį darbą” yra pernelyg menkas. Skundėsi, kad jo parašo nepripažino bankai, todėl ir jis negali laisvai disponuoti bendrovės lėšomis. Tvirtino, kad ūkio buhalterijoje - netvarka, kad senieji šeimininkai kai kurių dokumentų neparodo net antstoliams.

Administratorius pripažino, kad Kaniūkų bendrovė nėra bankrutuojanti, kad iš Kaimo rėmimo fondo yra gavusi nemenką paramą. O juridinių asmenų turto perdavimas kitiems administruoti yra numatytas Civiliniame Kodekse.

Niekas nenori padėti

Apie bendrovės naujųjų šeimininkų planus plačiau sužinoti nepavyko, nes vienas pirkėjų - Pranas Skaisgiris - tvirtino, kad pokalbiams neturi laiko. Dūkšto seniūnė Valė Šukelienė taip pat pasiūlė pokalbį atidėti, tačiau sutartu metu seniūnės telefonas, matyt, buvo išjungtas...

Ignalinos žemės ūkio skyriaus vedėja Nataša Truchina buvo kur kas atviresnė. Pareigūnė aplaidumu apkaltino senąjį Kaniūkų bendrovės vadovą ir buhalterę. “Kodėl jie neprisirengė iš bendrovės pelno indeksuoti pajų? Dabar bet kas jų bendrovę gali ir už keliolika tūkstančių litų nusipirkti”. Tokio lengvo grobio mėgėjų, kaip matome, netruko atsirasti.

Kaniūkuose mums pasakojo, kad dalis berniukams pardavusiųjų pajus pensininkų dabar jau apsigalvojo ir turtą norėtų susigrąžinti. Visi buvo įpratę, kad bendrovė padės įdirbti laukus, nuimti derlių, teikti kitas paslaugas. Žmonės netruko įsitikinti, kad galimų šeimininkų planai, matyt, visai kitokie.