Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) vakar susirinkę žemdirbių atstovai nutarė boikotuoti labiausiai juos skriaudžiančius pieno perdirbėjus

Pieno pardavėjai jau seniai “iškasę karo kirvį” pieninėms, kurios pernelyg sumažino pieno supirkimo kainas. Pernai pavasarį įvyko pati skaudžiausia akcija - blokuotos svarbiausios automagistralės. Tačiau keletas primestų centų iš esmės problemos neišsprendė.

Grimzta į bankrotą

Pastaraisiais metais pieno ūkis išgyvena vis gilėjančią krizę, nes mažėja valstybės parama ir supirkimo kainos. Pavyzdžiui, 2002 metų pradžioje vidutinė supirkimo kaina už toną pieno sudarė 623,5 Lt, pernai - 448,2, o šiemet perdirbėjai nežada net 400 litų. Pienininkai, anot žemdirbių, visai nesijaudina, kad šis ūkis Lietuvoje gali visai sužlugti. Jie tik skelbia praėjusių metų milijoninį pelną ir aiškina, kaip gerai pasiruošė darbui ES sąlygomis. O valstiečiams ypač sunku dabar - iki įstojimo į ES. Per šį laikotarpį valstybė nenumato konkrečių priemonių pieno supirkimo kainų palaikymui, o iš ES struktūrinių fondų lėšos pasieks kur kas vėliau.

Tiesa, Kaimo rėmimo programoje tiesioginėms išmokoms už melžiamas karves šiemet numatyta skirti 49 mln. Lt. Tokiu būdu tektų maždaug po 153 litus kiekvienam gyvuliui, tačiau šis skaičius net 100 litų mažesnis už pernykštę paramą. Labai sunku bus lygintis su verslo partneriais, o iš esmės - konkurentais. Tačiau ES valstybėse pieno supirkimo kainos net du kartus didesnės nei Lietuvoje.

Perdirbėjai nekreipia dėmesio

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Bronius Markauskas susirinkime pabrėžė, kad žaliavos perdirbėjai buvo įsipareigoję tartis, bet pastaruosius trejus metus visiškai ignoravo žemdirbių reikalavimus. Tačiau pieno rinkoje atsirado nauji “žaidėjai”. Tai iš bankroto išbridusi akcinė bendrovė “Marijampolės pieno konservai” ir naujas koncernas “Lietuvos pienas”, kurie pradėjo “sujaukti” nusistovėjusį žaliavos pasidalijimą tarp stambiausių perdirbėjų - AB “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio pienas” ir “Žemaitijos pienas”. Be to, dėl diskriminacinių veiklos sąlygų pradėjo mažėti bendras pieno primelžimas. Mūsų žemdirbių triūsu susidomėjo Italijos bei Estijos verslininkai, pasiryžę mokėti palankesnę kainą.

ŽŪR tarybos pirmininkas Jonas Ramonas pasiūlė pasinaudoti žemdirbiams palankia situacija ir stambiausioms pieno perdirbimo įmonėms išsiuntinėti raštus, kuriuose būtų pareikalauta oficialiai patvirtinti, kokios šiemet bus supirkimo kainos. O vieną iš jų, kuri pateiks pačias nepalankiausias sąlygas ir toliau ignoruos teisėtus žemdirbių reikalavimus - boikotuoti.

Susirinkimas nutarė, kad pienininkų atsakymo lauks 5 darbo dienas, o vasario 17-ąją vėl susirinks konkrečiai nuspręsti, kokią pieninę dėl žaliavos stygiaus tektų “numarinti”.

Teiskite ir mus visus

Kaip paprastai susirinkimuose, taip ir šįkart buvo daug valstietiškų emocijų. Tačiau reikalavimai buvo gana konkretūs: už pieno kilogramą vidutiniškai reikia gauti apie 60 centų, nes tik tada būtų padengtos gamybos išlaidos. Didelį susirinkimo dalyvių nepasitenkinimą sukėlė žinia, kad Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas nežino... kokia pieno gamybos savikaina. Už tokią informaciją iš žemdirbių pareikalavo apie 30 tūkstančių litų.

Tačiau pati skaudžiausia žinia, kad vasario 19 dieną Kauno miesto apylinkės teisme bus nagrinėjama ne tik ŽŪR tarybos pirmininko J.Ramono, bet ir dar septynių “riaušininkų”, kurie kartu su atskirų Lietuvos regionų žemdirbiais kurį laiką blokavo automagistrales, byla.

Susirinkimas vieningai priėmė kreipimąsi į šalies aukščiausias valdžios institucijas. Dokumente įrodinėjama, kad tai nebuvo riaušės, o tik teisėti, iki tol nesuradę atgarsio žemdirbių reikalavimai išlikti savo versle. Tai, kad po šios akcijos Vyriausybė surado lėšų bent kiek palaikyti praėjusių metų pieno supirkimo kainas, rodo, kad situacija tikrai buvo kritiška ir kad valstybė galėjo, bet nenorėjo padėti.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė pasiūlė piketų dalyvių teismo dieną surengti protesto akcijas Kaune, Marijampolės, Klaipėdos ir Panevėžio rajonuose. Žemdirbiai tam vieningai pritarė. Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Zenonas Mačernis viešai prižadėjo žemdirbių kreipimąsi ketvirtadienį perskaityti Seimo plenarinio posėdžio tribūnoje.

Susirinkimo dalyviai karštai įrodinėjo, kad grupelės žmonių teismas - absurdas, nes reikia teisti visą Lietuvos kaimą, kuris, neapsikentęs skurdo ir diskriminavimo, teisėtomis priemonėmis pamėgino reikalauti teisės išgyventi. Atsirado ir tokių, kurie įrodinėjo, kad tik dėl minėtos akcijos jų ūkis pernai išvengė bankroto.