Ant piliečių neapykantos laužo norima šliūkštelėti benzino

Prieš 15 metų buvo paskelbta didžioji naujiena - buvusiems savininkams arba jų įpėdiniams bus grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o kas norės, galės iš valstybės gauti kompensaciją. Pasipylė nauji įstatymai, poįstatyminiai aktai, Vyriausybės nutarimai, sprendimai, potvarkiai, kurie neretai vienas kitam prieštaravo. Todėl tame pačiame dirbamos žemės sklype, miške arba prie ežero susitikdavo net po keletą savininkų, kurie turėjo tuo metu galiojančius nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Turto grąžinimo įstatymai ir potvarkiai šimtus kartų buvo keičiami, papildomi, kartais net sustabdomas jų galiojimas. Tai priklausė nuo valdžioje atsidūrusios politinės jėgos. Išrasta negirdėtų dalykų, pavyzdžiui, jau buvo galima kilnoti nekilnojamąjį turtą. Įtakingi žmonės tėvų kažkada turėtą pelkaitę iš Pakruojo krašto sėkmingai tempė prie Vilniaus, Trakų ar kitų kur kas malonesnių ir šimteriopai brangesnių vietų.

Toks piliečių supriešinimo procesas tebevyksta iki šiol. Seime eilinį kartą bus svarstomi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir Žemės reformos įstatymų pakeitimai ir papildymai.

Tam davė, o tam nebeliko

Leokadija Elžbieta Lydeikienė jau 15 metų negali praktiškai naudotis netoli Kačerginės tėvų valdyta žeme. Ne kartą redakcijas ir daugybę kitų instancijų apvaikščiojusi moteris tvirtina, kad netoli Kačerginės esančiai tėvų žemei nuosavybės dokumentus gavo dar 1999 metais. Anot L.E.Lydeikienės, žemėtvarkininkai popierius pareikalavo sugrąžinti. Per šį laiką tėvų žemė dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių įgavo gal net šimteriopai didesnę vertę. Gal todėl buvo atmatuota visai kitiems žmonėms. Kantrybės netekusi moteris valdininkus padavė į teismą.

Teismų maratonus bėgioja tūkstančiai suvargusių piliečių. Gana dažnai eikvoja net paskutinius sveikatos likučius, todėl jau seniai aišku, kad jie patys velėnų nebeplėš. Kodėl taip daro? Todėl, kad atsiėmė kaimynas, giminaitis, tai kuo jis blogesnis?

Statistikai Lietuvoje priskaičiuoja apie pusę milijono hektarų apleistų žemių, kurios gerą dešimtmetį nematė plūgo, todėl dirvonuoja, apauga kemsynais - tikros kiškių ar kitų gamtos sutvėrimų ganyklos. Žmonės tokio turto nenori, nes atkampiose, neperspektyviose vietose ūkininkauti šiais laikais neapsimoka. Tokią “niekieno” žemę žadama apsodinti miškais.

Nori ir draustinių

Aiškinamajame rašte dėl teisės dokumentų pataisų žemės ūkio viceministras Jonas Kondrotas pabrėžė, kad siekiama atnaujinti praleistus turto susigrąžinimo terminus. Norima įtvirtinti nuostatas, leisiančias piliečiams, kuriems, teismo sprendimu, atnaujinti praleistų prašymų atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį, bet nepažeidžiant teises tų, kurie dokumentus pateikė laiku. Be to, norima paspartinti nuosavybės teisių atkūrimą.

Bene pats skandalingiausias įstatymų pataisų autorių noras - atkurti savininkų teises grąžinant natūra miškus, priskirtus miško parkams. Siūloma leisti valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose perduoti neatlygintinai ūkininko ūkį įregistravusiems asmenims laisvą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, besiribojančią su nuosavybės teise turimais žemės ūkio paskirties sklypais. Taip pat perduoti namų valdų žemės sklypus jų naudotojams tokia pat tvarka, kaip ir kitose kaimo vietovėse, nepriskirtose saugomoms teritorijoms. Tokiu būdu, anot aiškinamojo rašto autoriaus, būtų skatinama žemės rinka.

Šioms, ir kitoms siūlomoms pataisoms, kurios leistų savininkams įkelti koją į anksčiau valstybės saugotas gamtos teritorijas, labai protestuoja Lietuvos žalieji, kiti gyventojai. Niūriai prognozuojama, kad tokiu atveju pačiose gražiausiose Lietuvos vietose atsiras užtvaros, neleidžiančios eiliniam piliečiui pasigrožėti gamtos turtais.

Planuojama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą papildyti punktu, kuris nustatytų, kad valstybės išperkamai žemei priskiriami miestuose esantys gyventojų poilsiui ir rekreacijai naudojami žmogaus įveisti parkai, kurie, pagal Miškų įstatymą, nelaikomi miestų miškais, tačiau reikalingi bendriems gyventojų poreikiams tenkinti.

Mokymams taip pat reikia žemės

Seniau prie žemės ūkio profilio mokymo įstaigų veikė galingi mokomieji ūkiai, kuriuose studentai praktikuodavosi, kaip sėti laukus, auginti gyvulius ir pan. Tačiau atsirado galvojančiųjų, kad mokslo tyrimams ir studentų praktikai žemės nereikia, todėl buvo sugrąžinta savininkams, išparceliuota kitokiems poreikiams. Tam buvo išleistas net specialus įstatymas. Dabar vėl kalbama, kad, netekus specialios bendrovės statuso, sunkiai įmanoma, pavyzdžiui, specializuota žirgų veislininkystė. Netgi konstatuojama, kad “Veislinės arklininkystės veikla be žemės neįmanoma, nes reikalingos ganyklos, hipodromai, aikštynai, mociono aptvarai. Prisiminta, kad norima išsaugoti senąsias žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų arklių veisles, nes to reikalauja Biologinės įvairovės konvencija.

Prie Žemdirbystės instituto buvo įsteigti eksperimentiniai ūkiai, kurie eilinio politinio vajaus metu buvo paversti eilinėmis akcinėmis bendrovėmis, kuriose augalų veislininkystės mokslui tarsi ir neliko vietos. Lietuvos žemės ūkio universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija turi gerokai apkarpytus mokomuosius ūkius ir praktinio mokslo ir bandymų centrus. Tačiau dėl nevykusių įstatymų jie negali pretenduoti į valstybės ir ES fondų paramą. Dabar norima įteisinti, kad mokymo ir studijų institucijų įsteigtos viešosios įstaigos, organizuojančios praktinį mokymą ir tyrimus, vėl galėtų turėti savo žemės.

Reguliuoja ir Konstitucinis Teismas

Iš esmės keičiant galiojusius nuosavybės atkūrimo įstatymus, daliai piliečių pažeidžiami teisėti lūkesčiai. Kitaip sakant, vieni turėjo teisę susigrąžinti turtą vienokiomis, o kiti - kitokiomis, dažniausiai sunkesnėmis, sąlygomis. Ne išimtis ir dabar siūlomi įstatymų pakeitimai ir papildymai.

Seimo kanceliarijos Teisės departamento specialistai pažymi, kad kai kurios siūlomų pakeitimų nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų keitimas jau prasidėjus nuosavybės grąžinimo procesui pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip įvyko 1994 metais, svarstant vandens telkinių sugrąžinimo savininkams peripetijas.

Konstitucinis Teismas jau buvo atkreipęs dėmesį ir dėl grąžintinų namų sąlygų keitimo. Buvo konstatuota, kad “asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus įstatymą - kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas”.

Toks kazusas gali iškilti ir dabar, nes piliečiams, turėjusiems miškus, priskirtus miško parkams, vienu atveju (pagal galiojantį įstatymą) atlyginta kaip už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, o kitu atveju (pagal projektų nuostatas) jau gali būti sugrąžinti natūra.