Ūkininkavimo sėkmės šaknys slypi žemėje, todėl labai svarbu kuo daugiau apie ją sužinoti

Iki 1938 metų dirvožemio ir augalų mėginius mokslinio tyrimo tikslais analizavo Žemės ūkio akademijos chemijos laboratorija. Po dešimtmečio kur kas galingesnė agrocheminė laboratorija buvo įsteigta Dotnuvoje. Net tarpukario Lietuvoje žemės ūkį tvarkę valdininkai suprato, kad be tinkamos dirvų analizės neracionalu berti trąšų, augalų apsaugos priemonių, nes efektas gali būti labai abejotinas.

Reorganizacijų verpetuose

1940 metais dirvų analizuotojai pradėjo dirbti Vilniaus universitete įkurtoje Agronominės chemijos stotyje. Čia chemikai jau ne tik analizavo atsiųstus dirvožemio mėginius, bet ir patys darė mokslo tyrimus, ypač prisidėjo prie Rytų Lietuvos dirvų gerinimo. Antrasis pasaulinis karas ir po jo buvusi suirutė geram dešimtmečiui nutraukė darbus.

Vėliau kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose buvo pradėta geriau įdirbti žemę ir daugiau naudoti mineralinių trąšų. Žemei to neužteko, todėl vis tiek buvo menkas derlius. Pagal žemės ūkio mokslo rekomendacijas 1965 metais Lietuvoje buvo įkurta valstybinė Lietuvos agrocheminė tarnyba. Nuo šios datos mūsų agrochemikai skaičiuoja savo veiklos pradžią ir vakar Žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centre Kaune gausiai susirinkę mokslininkai ir svečiai jubiliejine konferencija pažymėjo dirvos tyrimų pradžios Lietuvoje 40-metį.

Beveik visą šį laiką centrui vadovavęs dr. Kristinas Matusevičius ne be nostalgijos prisiminė kūrimosi sunkumus. Labai trukdė nesibaigiančios reorganizacijos. Pradžioje buvo trys zoninės laboratorijos Samališkėse, Vokėje ir Kaune. Po penkmečio šios stotys buvo panaikintos ir Kauno zonos bazėje įkurta Respublikinė agrochemijos laboratorija, kuri 1984 metais pertvarkyta į Respublikinę žemės ūkio chemizavimo projektavimo ir tyrinėjimų stotį.

Tyrimai beveik sustoję

Bene paskutinis (?) pertvarkymas įvyko jau po nepriklausomybės atkūrimo - 1991 metais steigėjo funkcijos buvo perduotos Lietuvos žemdirbystės institutui ir VĮ “Lietuvos agrocheminių tyrimų centras” tokiu pavadinimu gyvuoja iki šiol. Kandesni skeptikai tvirtina, kad iš viso darbo likęs tik pavadinimas.

Dr. K.Matusevičius mokslinės konferencijos dalyviams vakar įteikė savo knygą “Lietuvos agrocheminė tarnyba 1965-2005 metai”, kurioje - daugybė iškalbingų faktų. Jau prieš porą dešimtmečių kolūkiuose buvo sudaryti dirvų rūgštingumo ir maisto medžiagų žemėlapiai. Tik pagal juos būdavo daromi tręšimo planai, dirvų kalkinimo projektai, pagal juos ūkių agronomai sprendė apie dirvožemio užterštumą cheminėmis medžiagomis.

1979 metais Lietuvoje buvo įkurta vieninga specializuota agrochemijos tarnyba, įkurtas Respublikinis gamybinis-mokslinis agrocheminio žemės ūkio aptarnavimo susivienijimas, kuris rajonuose turėjo galingą materialinę techninę bazę. Darbų apimtis charakterizuoja dirvožemio agrocheminių tyrimų apimtys. Pavyzdžiui, 1979 metais buvo padarytas 681 tūkstantis tyrimų. Pirmąkart Lietuvos istorijoje beveik visos dirvos buvo įvertintos pagal agrochemines savybes.

Šiuo metu tokių tyrimų atliekama dešimtkart mažiau, nes jų centralizuotai nefinansuoja valstybė. Ūkininkai gali už savo lėšas išsitirti valdas, bet tam neturi lėšų, nes menki derliai, o šie menki todėl, kad tiksliai nežinoma, į kokią dirvą beriami grūdai. Kaip sakoma, ratas užsidaro.

Iškilmės... koridoriuje

Prieš porą dešimtmečių buvo baigtas statyti dabartinio Savanorių prospekto 287-uoju numeriu pažymėtas namas ir priestatas. Respublikinė agrochemijos laboratorija tada valdė apie 7500 kvadratinių metrų naudingo ir beveik 4000 kv. m gamybinio ploto patalpas, kuriose dirbo keli šimtai darbuotojų. Pirmajame aukšte buvo pašarų skyriaus džiovyklos, sandėliai, malūnas, plovyklos, radiacijos ir chemijos-toksikologijos skyriaus laboratorija, radioaktyvių medžiagų saugyklos ir kita. Antrajame aukšte - toksikologijos ir kontrolinės toksikologijos skyriaus laboratorijos. Į trečiąjį aukštą persikėlė Pašarų tyrimo skyrius, o ketvirtajame buvo civilinės gynybos, elektroninių skaičiavimų mašinų, bandymų ir kontrolės skyriaus ir kitokios patalpos.

Šiuo metu pastatas “aplipęs” dešimtimis įvairiausių firmų firmelių iškabomis. Žemės tyrėjams liko tik maža patalpų dalis. Todėl ir tokia iškalbinga jubiliejinės konferencijos vieta ... ketvirtojo aukšto koridorius, nes iškilmėms bei susirinkimams skirtą salę senokai “okupavę” gobelenai, čia įkurta jų parduotuvė.

Iš Seimo, Vyriausybės, rajonų atvykę žmonės sunkiai girdėjo vienas kitą, nes koridoriumi nuolat šmižinėjo pašaliniai žmonės. Lietuvos mokslų akademijos sekretorė akademikė profesorė V.Vasiliauskienė su kartėliu prisiminė buvusį Žemės ūkio ministerijos veikėją, kuris mokslininkei į akis pareiškė, kad jam jokių žemės tyrimų nereikia. “Tau gal ir nereikia, bet to valstybei labai reikia”, - prisipažino tik mintimis atrėmusi tokį valdininko akibrokštą. Šiuo metu tyrimų centre dirba kiek daugiau kaip pusšimtis specialistų.

Dabartinis centro direktorius habil. dr. Gediminas Staugaitis pasidžiaugė, kad valstybė pamažu pradeda atgaivinti ir dirvų kalkinimą, daugiau dėmesio skiria moksliniams tyrimams. Pernai, pavyzdžiui, keturi centro mokslininkai buvo įvertinti Lietuvos mokslo premijomis. Tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos agrochemijos tarnybų vakar buvo pasirašyta tarpusavio bendradarbiavimo sutartis. Centro laboratorijai buvo įteiktas akreditacijos pažymėjimas, kuris leis pripažinti tyrimus jau visoje Europos Sąjungoje.