Seimas užsimojo apginti tiekėjus ir smulkiuosius bei vidutinius prekybininkus nuo didžiųjų prekybos centrų, galinčių nesąžiningai naudotis turima rinkos dalimi ir diktuoti sąlygas.

Vakar parlamentarai priėmė nutarimą ir apsisprendė parengti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepciją.

Seimo nariai tik dabar susirūpino tiekėjų ir smulkiojo bei vidutinio verslo išlikimu rinkoje ir sutarė tai ginti įstatymu. Naujas teisės aktas ribotų didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių galimybes nesąžiningai pasinaudoti turima rinkos galia, apsaugotų nuo augančios rinkos koncentracijos ir užtikrintų sąžiningą konkurenciją tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose.

Būsimu įstatymu būtų reglamentuoti didžiųjų prekybos įmonių ir jiems prekes tiekiančių bendrovių santykiai. Tai esą užtikrintų didesnį ekonominių santykių viešumą ir kontroliuotų, kaip mažmeninės prekybos įmonės naudojasi savo galiomis.

Kaip teigiama koncepcijoje, bendrąja prasme nesąžiningas rinkos galios panaudojimas, arba piktnaudžiavimas, pasireiškia tuo, kad didžiosios mažmeninės prekybos įmonės sugeba primesti tiekėjams kur kas sau palankesnes tiekimo sąlygas nei kitos smulkesnės mažmeninės prekybos įmonės. Dažniausiai tiekėjai spaudžiami nustatyti mažesnes prekių kainas, jų reikalaujama daryti ekonomiškai nepagrįstas nuolaidas ir įvairius kitus tiekėjų mokėjimus.

Atitinkamo įstatymo projektą Vyriausybė turėtų parengti iki šių metų gegužės 1 d.

Vakar Seimui dar kartą nepavyko pakeisti Kainų įstatymo, kuriuo siekiama numatyti precedento neturintį antkainių reguliavimą prekybos įmonėms.

Įstatymo projekte numatyta, kad įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybos antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 proc., o mažmeninėje – didesnis nei 20 proc. įsigyto produkto kainos. Dėl šių nuostatų ankstesnės kadencijos Seimas balsavo dar praėjusių metų rudenį, tačiau vis pritrūkdavo parlamentarų balsų, kad jie būtų priimti.

Ta pati istorija pasikartojo ir vakar, tad įstatymo priėmimą vėl teko atidėti.

Zita Sorokienė, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė

Jau seniai reikėjo sugriežtinti didžiųjų prekybos tinklų kontrolę. Valstybė daug anksčiau galėjo įvertinti, ar turi taip plėstis didieji prekybos centrai visoje Lietuvoje. Kodėl jiems tiek metų buvo nuolaidžiaujama, nors smulkieji prekybininkai ir tiekėjai ne kartą siūlė įvairius įstatymų projektus? Dabar visi mato, kad visos ribos peržengtos, o iki šiol veikiančių teisės aktų nepakako.

Dabar suvaržyti didžiųjų prekybininkų galias bus sunkiau. Tikėkimės, kad valdžia šio klausimo imsis principingai ir eis iki galo. Akivaizdu, kad Lietuvos mažmeninės prekybos srityje yra monopolija ir oligarchija, o smulkiajam ir vidutiniam verslui palikta labai nedaug vietos. Matome, kaip plečiasi didieji prekybos centrai, jų galia rinkoje tik stiprėja – tai matyti ir iš santykių su gamintojais bei tiekėjais. Didžiųjų prekybininkų apetitas peržengė ribas, ir tai rodo skaičiai – jiems priklauso didžiausia rinkos dalis.

Tereikia įvertinti, kiek dėl didžiųjų prekybos centrų plėtros sužlugo smulkiųjų verslininkų. Niekas nenori skaičiuoti ir įvertinti, kas duotų didesnės naudos valstybei – stambieji mažmeninės prekybos atstovai ar smulkesni. Manau, kad svarstyklės ryškiai nusvertų smulkiųjų pusėn. Rajonuose mažos prekybos įmonės visiškai sužlugdytos, nors būtent smulkusis verslas yra valstybės pamatas.

Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Kiek mums žinoma, nė vienoje ES valstybėje nėra jokio panašaus įstatymo, kuris reglamentuotų mažmeninės prekybos atstovų ir tiekėjų santykius. Prekybos įmonių nuomone, jeigu toks įstatymas bus priimtas, jis pažeis šalies Civiliniame kodekse numatytą sutarčių laisvės principą. Bet koks sutarčių laisvės ir verslo ribojimas daro neigiamą įtaką konkurencijai. O tai galiausiai pajunta vartotojas. Manome, kad tokio įstatymo iniciatyva nėra gerai apgalvota, neįvertinta, kokie padariniai gresia. Šis žingsnis yra populistinis ir vienadienis, susijęs su socialine ir šalies ekonomine padėtimi, ir, ko gera, skirtas nuraminti tam tikroms verslo grupėms. Bet iš esmės taip dirbtinai reguliuojant verslo santykius, reikšmingų rezultatų pasiekti neįmanoma. Verslo sutarčių teisė ir sukuria sąlygas šalims sudaryti sau kuo palankesnes sutartis. Tai ir yra konkurencija. Tiekėjai be reikalo piktinasi, kad prekybos centrai reikalauja pasidalyti akcijų sąnaudomis: jeigu per akcijas parduodama kelis kartus daugiau prekių, tai nuo to gerai ir tiekėjams. Kai kurie nepatenkinti dėl baudų, bet ir mokykloje mokytojas vertina mokinius ir rašo pažymius, universitete taip pat skiriami balai. Taigi baudos yra taikomos tam, kad į prekybos vietas laiku patektų atitinkamos kokybės prekės. Dėl to laimi ir vartotojas. Nepatenkintų visada buvo ir bus. Tačiau kyla klausimas, ar naujas įstatymas nesugadins iki šiol sėkmingai dirbusių verslo partnerių santykių ir neprimes nepatenkintos mažumos reikalavimų.