Žlungantis amatų paveldas kol kas rūpi tik patiems amatininkams

Yra kam rūpintis etnokultūros paveldu, nes šioje srityje dirba Lietuvių etninės kultūros draugija, Tautodailininkų sąjunga, Kulinarijos paveldo fondas, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius, Rumšiškių buities muziejaus dvaro akademija. Ši tema turėtų rūpėti net kelioms ministerijoms, žinyboms, departamentams. Tačiau sakoma, kai daug auklių - vaikas be galvos.

Nykstanti patirtis

Specialistai nuogąstauja, kad daugelį tradicinių amatų išlaiko vos vienas kitas meistras. Sakykim, ar daug kas žino, ką reiškia rimorystė. Tai - odinių pakinktų gaminimas ir remontas. Kai kas pasakys, kad mažėja arklių, todėl nereikia ir pakinktų. Tačiau kiek netikėtai ant bangos iškilo Lietuvos kaimo turizmas, kuriame pasivažinėjimas kaimiškais kinkiniais - viena populiariausių atrakcijų. Marijampolės apskrityje likęs vienas rimorius (neturintis kam perduoti amato patirties) tikrai neišgelbės.

Kas galėtų ilgai negalvojęs išvardyti užsiiminėjančius tokiais tradiciniais amatais kaip vilnos karšimas, veltinių vėlimas, siūlų verpimas. Ir čia galima rasti aibes pasiteisinimų, kad jau senokai neapsimoka auginti avių, kad galima nusipirkti fabrikinių siūlų, bet tada meistrai iš tokios žaliavos tikrai nepagamins autentiško tradicinio gaminio. Išvada ta pati - žlugęs amatų paveldas.

Atskira kalba būtų apie tautinių kostiumų siuvimą. Į klausimą, kas yra tautiniai rūbai, aštrialiežuviai taip atsako: tai padėvėti rūbai... O tikruosius tautinius kostiumus siuva tik Vilniuje bei Panevėžyje ir dar viena kita tautodailininkė. Katastrofiška ir net kurioziška padėtis susidarė dėl senovinių muzikos instrumentų gamybos ir remonto. Pavyzdžiui, mūsų dūdmaišių, kitaip sakant, Labanoro dūdų, galima įsigyti ir jas susiremontuoti ... Baltarusijoje.

Meistrai - slapukai

Iš tradicinių amatų sunku pragyventi, nes šie žmonės neturi vadybininkų, o pagaminti vienetinius daiktus brangiai kainuoja. Per kančias tokie patekę į monopolistinį prekybos tinklą, užkraunami didžiuliu pardavimo antkainiu ir, aišku, lentynose užsiguli. Ne tik liaudies skulptorius Arūnas Snieškus tvirtina, kad tradiciniai amatininkai nesulaukia valstybės paramos. “Suraskite bent vieną politinę partiją, kuri savo programoje iš esmės būtų atkreipusi dėmesį į tautos paveldą. Nėra tokios”, - sako šis skulptorius.

Pastaruoju metu sudaromi Lietuvos kaimo dailiųjų amatų katalogai, bet kai kurie amatininkai jų vengia, nes žino, jeigu įregistruosi individualią, nors iš vieno žmogaus susidedančią, įmonę, iškart užgrius mokesčiai ir sužlugdys vos užsimezgančią gamybą. Todėl gana dažnai meistrai trina ribą tarp kičo ir autentikos, nes anot vieno amatininko, vaikai nepaklaus, už kokį darbą aš perku jiems maistą.

Nuostabą ir pasipiktinimą kelia draudimų virtinės, kurios ypač žlugdo žemaitiškų valgių paveldą. Dalį senovinių valgių negalima pagaminti be kanapių aliejaus, o auginti kanapes pas mus kategoriškai uždrausta. Beviltiškai praeitin grimzta ir lietuviško midaus receptai, nes jį gaminti leidžiama tik Stakliškėse įsikūrusiai įmonei. Tai iškyla, tai vėl nuslopsta ginčai apie naminės degtinės gamybą, nors kitų valstybių kaimo turizmo sodybose visa tai - įprastas dalykas. Vieša paslaptis, kad šie gėrimai atsiranda ir Lietuvos kaime, naminukę geria net paties aukščiausio lygio valdininkai, bet vis tiek davatkiškai esame užsispyrę. Dėl linininkystės verslo sužlugdymo sunku gauti sėmenų aliejaus, be kurio taip pat neįmanoma pagaminti daugybės etnografinių valgių.

Ar reikia įstatymo?

Žemės ūkio rūmuose surengto pokalbio metu Žemės ūkio ministerijos sekretorius Gediminas Radzevičius pabrėžė, kad jau yra parengtas Tautinio paveldo įstatymo projektas, bet siūlyti jį Seimui dar kiek ankstoka, nes reikia gerai pasirengti. Niekas neprieštarauja, kad dokumentas turi būti solidus, kad nereikėtų, kaip daugybę kitų, tuojau pat lopyti, bet dešimtmetį šioje trapioje srityje vyraujantis chaosas taip pat nėra geriausia išeitis.

Dr. Kęstutis Jaskelevičius, komentuodamas šio dokumento projektą, pabrėžė, kad jame mėginama atskirti gaminius, kuriems panaudotos kitokios medžiagos, kitokios technologijos, todėl jie nebūtų priskirti prie tautinio paveldo.

Taip pirkėjai būtų apsaugoti nuo apgaulės. Tada nenukentėtų ir tikrai autentiškus gaminius darantys meistrai. Planuojama pagal autentiškumo kriterijus minėtus gaminius sertifikuoti, suteikti specialius ženklus. Tik tada būtų galima išvengti kūrinių kopijavimo, plagiato ar net svetimo gaminio užpatentavimo. O tokių dalykų dažnokai pasitaiko ir dėl to nukenčia mūsų žmonės. Todėl, kad nėra deramai sutvarkyti įstatymai.