Dešimtmetį nesprendžiamos sodininkystės problemos naikina šią ūkio šaką

Šiemet Lietuvoje žadama priskinti apie 180 tūkst. tonų obuolių - trečdaliu daugiau nei praėjusiais metais. Tačiau vietos rinka savais vaisiais ir šiemet bus patenkinta tik apie 30 procentų.

Žemė - vienų, obelys - kitų

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodų agrotechnikos skyriaus vedėjas Norbertas Uselis tokią situaciją, kai medžiai priklauso sodininkystės bendrovei, o po jais esanti žemė - kitiems savininkams, vadina aiškia nesąmone. Jau pačioje pradžioje valdžia privalėjo visą sodų žemę paversti valstybine, panašiai kaip buvo padaryta su kolektyviniais sodais.

Pagal dabar galiojančius įstatymus sode susigrąžinęs žemę pilietis turi ją išnuomoti sodininkams. Tačiau jeigu sodų bendrovė senas obelis iškirs, tai tą pačią akimirką žemės savininkas nuomos sutartį gali nutraukti. Sodininkai sėdi tarsi ant parako statinės, nes, tikra šia žodžio prasme, iš po jų kojų gali išslysti sodo žemė.

Tai ypač didelis stabdys naujiems, perspektyvių veislių obelų sodams plėsti. Ar ne todėl Lietuvoje naujų sodų per metus pasodinama tik apie 150 ha?

Senas darbo tradicijas turinčioje UAB “Naradava” iš 320 ha sodų atnaujinta 60 hektarų. Mokslininkai paskaičiavę, kad kiekvieno hektaro perspektyvaus sodo įveisimas atsieina nuo 30 iki 60 tūkstančių litų, priklausomai nuo medelių veislės, sodinukų skaičiaus kiekviename hektare ir kitų aplinkybių. Tokių apyvartinių lėšų sodų bendrovės neturi, nors iki šiol valstybė rėmė naujų sodų įveisimą. Tačiau neaišku, kaip bus įstojus į Europos Sąjungą, nes ji gali nenorėti, kad pagrindiniai sodai, pavyzdžiui, iš Olandijos būtų perkelti į naujųjų Sąjungos narių žemes.

“Naradavos” bendrovės direktorius Aloyzas Grygelis viešai prisipažino, kad tarsi Dievo dovana jiems yra nuo seno pastatytas obuolių perdirbimo cechas, kurio produkciją (marmeladą, sultis, džemus) noriai perka konditeriai, kiti pyragų kepėjai. Be to, perdirbimo įmonė superka aplinkinių smulkių sodininkų obuolius. Nors moka tik po 15 centų už krituolius, tačiau vis geriau, nei jie po medžiais beviltiškai supūtų ar susargdintų jais peršertus gyvulius.

Išeitis - kooperacija

Su smulkiais sodininkais obuolių supirkėjai, ypač stambieji prekybos centrai, visai nesiskaito. Reikalauja didelių kiekių, pastovaus tiekimo, labai mažos supirkimo kainos. Ir sodininkystės bendrovės dėl realizacijos turi daugiausiai rūpesčių.

Žemės ūkio bendrovės “Žiežmarių sodai” pirmininkas Jurgis Jonas Bajoras tvirtino, kad jie šioje srityje jau kelerius metus bendrauja su Vilniuje įsikūrusia UAB “Domeina”. “Mes užauginam, o jie parduoda, nes turi patikimus ryšius su prekybos centrais”, - apibendrino J.J.Bajoras. Kodėl patys sodininkai nesikooperuoja? Šis vadovas tvirtino, kad sutarti su kolegomis gana sunku. Iki šiol jie vienas kitą savotiškai “graužia”, nes žūtbūt nori parduoti. Ypač tie, kurie neturi patikimų vaisių saugyklų. “Jau buvome sutarę su supirkėjais vieną kainą, tačiau jie paskambino, kad mūsų pasiūlymų atsisako, nes kiti sodininkai sutiko parduoti obuolius... trečdaliu pigiau. Beliko ir mums nusileisti”, - sielvartauja “Žiežmarių sodų” vadovas ir priduria, kad sodininkų kooperatyve reikėtų papildomos administracijos, transporto, darbuotojų. Visa tai taip pat papildomai “siurbtų” kol kas menkas bendrovės pajamas. Tačiau N.Uselis teigė, kad tokios nesveikos konkurencijos nebūtų, jeigu sodininkai sugebėtų kooperuotis. Tada už tą pačią produkcijos rūšį sutartų vieningą kainą, pardavėjams galėtų pastoviai tiekti dideles siuntas sodo gėrybių.

Sunku išgyventi

Jau vienuolika metų “Žiežmarių sodams” vadovaujantis J.J.Bajoras sakė, kad bene geriausiai sekėsi ūkininkauti 1996 metais, kai buvo kur kas mažesnės energijos kainos, o kainos už obuolius - didesnės. Buvęs Kaišiadorių sodininkystės ūkis buvo suskaldytas į 19 technologinių komplektų, iš kurių sugebėjo išsilaikyti tik du: “Žiežmarių sodai” ir “Žiežmarių gėlės”. Iš 400 ha sodų dabar bendrovėje likę tik apie 200 hektarų, kuriuose auga beveik prieš pusšimtį metų sodintos antaninių ir kitų senų veislių obelys. Gana atsparios kenkėjams, todėl beveik nereikalauja chemijos pagalbos. Vadovas užsiminė, kad mėgins siekti ekologinės sodininkystės statuso.

J.J.Bajoras vardija jauno sodo, kurio su valstybės pagalba pasodino 17,5 hektaro, privalumus. Žemaūges obelis kur kas patogiau nuskinti, be to, jos net triskart derlingesnės. Tuo pačiu ir darbo sąnaudos atitinkamai mažesnės, todėl galima pigiau parduoti desertinius obuolius, kurių taip laukia pirkėjas. Tačiau ir Žiežmariuose “kiša koją” valstybėje nesutvarkyta sodininkystės politika. “Žiežmarių sodai” visą žemę nuomoja. Anot vadovo, savininkams moka už hektarą po 75 litus. Sunku įveisti naują sodą, neišrovus senų medžių. O tokiu metu savininkas jau gali nutraukti žemės nuomą. Ką veiksi be žemės?

Sode teko matyti nemažai rėžių, kuriuose vešliai auga metrinės piktžolės ir dosniai dalija sėklas aplinkai. Tai nutraukusių žemės nuomos sutartį savininkų turtas. Žinoma, išrauti senų medžių šaknis jiems ne pagal jėgas, todėl sode tarsi šachmatų lentoje marguoja piktžolių “plantacijos”. Dėl to bendrovė, susitarusi su patikimesniais žemės savininkais, naują sodą veisia kitoje vietoje. Vėl iš naujo reikia tiesti kelius, tverti naujas tvoras, tiesti komunikacijas. O tai skaudžiai atsiliepia finansinei padėčiai.

Bendrovėje “Žiežmarių sodai” nuolatinį darbą turi 35 miestelio gyventojai, o šiuo metu Kaišiadorių darbo birža atsiuntusi į pagalbą apie 90 žmonių, kuriems obuolių skynimas - papildomos pajamos. Šiemet žadama priskinti apie 1000 tonų. Panašus derlius buvo ir pernai, nes šią vietovę aplenkė daug kur nuostolių pridariusios šalnos. Apie 800 tonų sandėliuos žiemai. Tada bus aukštesnės kainos. Bendrovės vadovas sakė, kad dabar obuolius parduoda vidutiniškai po 70 centų už kilogramą. Parduotuvėse už tokius ima jau po puslitį brangiau. Todėl bendrovėje dažni svečiai kauniečiai ir kitų miestų gyventojai, kurie gali pigiai vietoje įsigyti sodo gėrybių.

Pasitikėjimas sugrįžta

Malonu, kad lietuviškas obuolys vėl atgauna pirkėjų pasitikėjimą. Matyt, nusibodo krimsti importinius, nors ir gražiau atrodančius, bet chemikalais persunktus vaisius. Mokslininkas N.Uselis sakė, kad neseniai Vilniuje matė iš Lenkijos atvežtus lobo veislės obuolius, ant kurių, jam, specialistui, aiškiai matėsi šviežios chemikalų žymės... Matyt, supirkėjai iš Lietuvos kaimynams pasiūlė geresnę kainą, kad lenkai sutiko parduoti tik ką chemiškai apdorotus žieminius obuolius. Apie rūpinimąsi žmonių sveikata kalbėti neverta. Beje, lenkiški obuoliai, anot N.Uselio, pigesni todėl, kad kaimyninėje valstybėje dotuojami. Turguose vis dažnėja apgavysčių, kai po užrašu “Lietuviški obuoliai” slepiasi pigesnis importas. Pirkėjui nelengva susigaudyti, nes tie patys perpardavinėtojai dažnai prekiauja ir lietuviškais vaisiais.