Pieno perdirbėjai ūkininkų prašymams liko abejingi

Jau porą metų pienininkystės ūkiai gyvena bado dieta. Ypač kenčia specializuoti pieno ūkiai, kuriuose pieno kainos nepadengia gamybos išlaidų. Veikia keistas ekonomikos “principas”: kuo daugiau laikai karvių, tuo daugiau turi nuostolių.

Specializacijos kaina

Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) vakar eilinį kartą susirinko ūkininkų, pieno perdirbimo ir Žemės ūkio ministerijos bei ŽŪR atstovai. Pokalbis buvo sunkus, slegiantis, be perspektyvos. ŽŪR tarybos pirmininkas Jonas Ramonas atvirai pripažino, kad politikai ūkininkus skaudžiai apgavo. Ištisą dešimtmetį buvo žadėta, kad pienininkystė Lietuvoje bus prioritetinė ūkio šaka, bet taip neįvyko. Atvirkščiai - pieno supirkimo kainos kasmet mažėja.

Viktoras Ročka, ūkininkas iš Raseinių rajono, labai apgailestauja, kad pasidavė raginimams susitvarkyti prekinį pieno ūkį. Tačiau tokio verslo specializacija vien šiemet atnešė 100 tūkst. litų nuostolių. V.Ročka apgailestavo, kad iki šiol Lietuvoje nėra Ūkininkų bankroto įstatymo. Sakė, kad gaila produktyvių veislinių gyvulių, darbo netenkančių žmonių. Tačiau prisieina pjauti net melžiamas karves, o už tokių gyvo svorio kilogramą tegauna tik po 1,5 lito. Tokiu laipsniško likvidavimosi būdu ūkininkas tikisi atsiskaityti už skolas.

Šis ūkininkas tvirtino, kad supranta ir perdirbėjų rūpesčius, tačiau pradeda juos įtarinėti, kad begėdiškai numušę produkcijos supirkimo kainas, sąmoningai kaupia milijonus, kad įstojus į ES, sėkmingai galėtų pienines parduoti.

Dolerinė kilpa

Pasitarime dalyvavo AB “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio sūris”, asociacijos “Pieno centras” ir kai kurie kiti perdirbėjų atstovai. Jie tvirtino, kad beveik pusė pieno produkcijos eksportuojama į užsienį. Tuo būtų galima pasidžiaugti, nes kol kas Lietuvoje pieno yra perteklius. Tačiau parduodama dolerio zonos valstybėse, o šis pinigas kasdien pinga ir kartu “tirpdo” pieno produkcijos eksportuotojų pelną.

Ūkininkai pienininkams siūlė keisti eksporto adresus, mažinti sūrių, sviesto, pieno miltų išvežimą į nuostolį nešančias šalis. Ieškoti rinkų, pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje. Tačiau pieninių atstovai į tokį pasiūlymą pažiūrėjo skeptiškai ir tvirtino, kad kaimo socialinių problemų spręsti tikrai neketina. Tai Vyriausybės rūpestis. O Vyriausybė perdirbėjus buvo įpareigojusi, kad šiemet nemažintų pieno supirkimo kainų, tam buvo skirtos nemenkos dotacijos, tačiau privačioms bendrovėms toks valdžios įpareigojimas pakibo ore. Pieninių atstovai sako, kad turi papildomų lėšų skirti gamybos modernizacijai, nes ES bus didelė konkurencija, kur kas didesni produkcijos kokybės reikalavimai.

Perdirbėjai paskelbė ateinančių metų sausio-balandžio mėnesių supirkimo kainas: vidutiniškai po 37-39 centus už kilogramą. Ūkininkai savo ruožtu įrodinėjo, kad jų gamybos išlaidas padengtų tik 75 centai už aukščiausios rūšies pieno kilogramą. Ekonomistai suskaičiavo, kad pagal dabartines pieno pardavimo apimtis, vos vienas už kilogramą pabrangintas centas valstybės mastu “užaugina” 100 tūkstančių litų. Tarp perdirbėjų ir ūkininkų atsirado apie 100 milijonų litų nesutarimų plyšys.

Varžysis tik dėl gamybos nutraukimo

ŽŪM sekretorius Vytautas Grušauskas pripažino, kad Vyriausybės, ES fondų parama, priemokos niekada neatsvers labai menkos bazinės pieno supirkimo kainos. Jam pritarė ir Prienų rajono ūkininkas Jonas Vilionis, kuris pareiškė, kad nereikia jokios paramos, tereikia normalios supirkimo kainos. Ne vienas įvardijo pasaulinį Lietuvos “rekordą”: iš ūkininkų pienas superkamas pačia mažiausia pasaulyje kaina.

Ministerijos darbuotoja Nijolė Maksimavičienė skaidrėmis plačiai pademonstravo statistiką apie tai, kiek paramos gauna ES valstybių pieno ūkiai. Žiūrovams beliko tik pavydėti. Mažai kas tikėjo, kad tokia parama bus ir Lietuvoje. Kol kas net ministerijos darbuotojai negalėjo tiksliai pasakyti, kiek ir kokių išmokų Lietuvai kitąmet atseikės naujoji Sąjunga.

Pieno gamintojų asociacijos vadovas Bronius Markauskas liūdnai pranašavo, kad mūsų ne tik pienininkyste užsiiminėjantys ūkininkai, kai ateinančių metų gegužę įstosim į ES, labiausiai varžysis vienoje sferoje - kuo greičiau gauti išmoką už gamybos nutraukimą, už pirmalaikį išėjimą į pensiją.

Susirinkimo dalyviai nutarė surašyti bendrus perdirbėjų ir pieno gamintojų reikalavimus Vyriausybei. Po to ūkininkai padėkojo ministerijos, perdirbėjų atstovams, kitiems svečiams ir pasiliko posėdžiauti slaptai.