Pernai nustatyta apie 1500 nelegalių kirtimų, kurių metų išrėžta apie 50 tūkst. kietmetrių medienos

Kol kas šalies miškai sudaro 2,2 milijono hektarų. Beveik trečdalį šio brangaus turto jau valdo apie 200 tūkst. privačių asmenų. Dar 454,3 tūkstančio ha valstybės miško rezervuota, nes ne visi savininkai ar jų įpėdiniai susigrąžinę buvusį turtą.

Valstybinį ir rezervuotą mišką tvarko 42 miškų urėdijos, kurios suskirstytos į 408 girininkijas ir 1199 eiguvas. Miškotvarkos specialistai nuo seno neblogai tvarkosi valdiškose valdose, tačiau 586 tūkst. ha savininkų plotai kelia nemažai rūpesčių.

Labiausiai “plyšta” privatus žaliasis rūbas

Miško perleidimas į privačias rankas, o vėliau ir už kitą turėtą nekilnojamąjį turtą mėginimas atsiskaityti mišku, visuomenėje kėlė nemažą sumaištį. Grybautojai, uogautojai, medžiotojai ir paprasčiausi poilsiautojai, atklydę į gamtos prieglobstį ieškoti ramybės ir sveikatos, vis dažniau atsimuša į tvorą, kurią puošia užrašai: “Eiti negalima”, “Privati valda” ar panašiai.

Naujai iškepti savininkai nemoka, o dažnai ir nenori tausoti savo miškų. Dauguma nuo šio turto gyvena toli, miestuose. Kaip iš dangaus nukritusią gėrybę nelabai vertina, todėl netrūksta tokių, kurie net ne visai brandžius medžius stengiasi kuo greičiau nukirsti ir išparduoti. Jau kelerius metus spauda mirga skelbimais apie parduodamą statų mišką. Dažnai net su žeme. Tokiu atveju sunku kalbėti apie nuosavo miško atželdinimą, apsaugą nuo gaisrų, ligų, kenkėjų, gyvulių, žvėrių daromos žalos, užteršimo. Šiems reikalams reikia nemažai lėšų, kurias skirti ateinančių kartų labui nori toli gražu ne kiekvienas miško savininkas.

Skaudi šiandienos miškų rykštė - vagystės. Ir vėl čia “pirmuoju smuiku” liūdnos melodijos grojamos privačiuose miškuose. Pagal oficialią statistiką, kuri, matyt, net ir neatspindi visų nuostolių, 1996 metais buvo pavogta 4382 kietmetriai medienos, tai po keturių metų - beveik 20 tūkstančių, o pernai tokių vagysčių apimtis privačiose valdose dar padvigubėjo... Tiesa, šiais laikais labiau vagiama ir valdiškuose plotuose. Pavyzdžiui, tais pačiais 1996-aisiais valstybinio miško nugvelbta 7143 kietmetriai, po poros metų - pora tūkstančių daugiau, tačiau tokių vagysčių pernai, lyginant su 1996 metais, apie porą tūkstančių kietmetrių sumažėjo.

Pernai buvo nustatyti 1456 neteisėto kirtimo atvejai. Išrėžta 46,9 tūkstančio kietmetrių įvairios medienos. Padaryta nuostolių ir žalos aplinkai už 1538,8 tūkstančio litų. Liūdnoji statistika vėl kalba privačių miškų nenaudai: pernai čia pavogta net 88,7 procento (40,9 ktm) visos nugvelbtos medienos.

Miškavagiai įžūlėja

Suskaičiuoti nuostolius nėra taip sunku, bet kur kas sudėtingiau juos išieškoti. Štai pernai buvo išieškota tik 178 tūkstančiai litų miškui padarytos žalos - dešimtoji dalis praradimų. Už miško vogimą pernai teismuose buvo iškeltos 359 bylos. Bendras ieškinys - 1,3 milijono litų sumai. Kaip bus atsiskaityta - neaišku.

Smagiai vagiama ir paruošta mediena. Pernai ją iš rietuvių tempė net 104 kartus, urėdijoms dėl to padaryta 110 tūkstančių litų nuostolių. Administracine tvarka nubausta beveik pustrečio tūkstančio asmenų. Apie porą tūkstančių “darbavosi” privačiuose miškuose.

Gal atsakomybės stoka, o gal kitos priežastys sudaro sąlygas miškavagiams vis labiau įžūlėti. Miško plėšikai jau būna su modernia technika, todėl didžiulį grobį išsiveža beveik žaibiškai. Visko mačiusius miškininkus Zarasų urėdijoje (Sartų regioniniame parke) gegužės pabaigoje nustebino labai organizuota vagystė. Antazavės girininkijos eiguliai pamatė net 16 gražiai uniformuotų pjūklininkų, kurie dirbo labai kvalifikuotai ir tvarkingai. Jų vadovas pareigūnams šaltu veidu parodė ne tik biržės brėžinius, bet ir kirtimams leidimą, kuris buvo išduotas kažkokio Vytauto Vainoro vardu ir, žinoma, suklastotas...

Organizuota vagių brigada keliose vietose buvo iškirtusi 240 kubinių metrų medienos. O dar “turėjo leidimą” paguldyti 253 kietmetriams eglių. Buvo sugauti tada, kai “užgriebė” ir valdiško miško.

Panašiu būdu per keletą dienų iškirstas ir išvežtas miško turtas buvo Jurbarko, Kėdainių, Telšių, Raseinių urėdijose. O Kretingos urėdijoje buvo sunkiai sužalotas jėgeris B.Galdikas, iš kurio brakonieriai net atėmė tarnybinį ginklą.

Miško vagys tuo pačiu žygiu valstybę ir piliečius apvagia keliskart. Kartais miško savininkai turi tvarkingus dokumentus iškirtimui, bet medieną parduoda neaiškiems supirkėjams, kurie dangstosi privačių asmenų važtaraščiais. Lietuvos kriminalinės policijos biuro komisaras Artūras Kemežys neseniai paskelbė, kad 1996-2000 metais vogtos ir per fiktyvias apdirbimo įmones legalizuotos medienos, valstybei atsiėjo 50 mln. litų nesumokėtų mokesčių.

Sukčių veiklos schema nesudėtinga, bet mūsų sąlygomis efektyvi. Už šimtinę litų nuperkamas fiktyvios prekybos firmos ar miško perdirbimo įmonės “savininkas”, o tiksliau, - jo paso duomenys. Surasti tokį kaltininką ne tik sudėtinga, bet ir neefektyvu. Jeigu jis anksčiau nebuvo teistas, tai galima taikyti tik administracinę baudą. O “savininko” kišenėse vėjai švilpauja - joks antstolis net su žiburiu nesuras turto...

Ieškoma išeičių

Miškuose didėjantis pavojus verčia ieškoti išeičių. Prieš keletą savaičių generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas kartu su policijos generaliniu komisaru V.Grigaravičiumi pasirašė bendrą įsakymą “Dėl teisės pažeidimų, susijusių su savavališku miško kirtimu, medienos gabenimu, jos apdirbimu bei brakonieriavimu užkardymo”. Numatyta keistis informacija apie asmenis, kurie skelbiasi dėl miško, medienos bei žvėrienos supirkimo ir pardavimo. Kelių policininkams įsakyta griežčiau tikrinti miškovežių dokumentus.

B.Sakalauskas žurnalistui tvirtino, kad nemažai naudos tikisi iš specializuotos miškų apsaugos grupės. Policijos ir miškininkų bendradarbiavimo naudą geriausiai atskleidė Zarasų įvykiai. Vietos policija jau buvo nuleidusi rankas, įtariamieji organizuota miško vagyste jau buvo paleidžiami. Tik atvykę kriminalistai iš Vilniaus padėjo sutvarkyti reikalą.

Kelerius metus sklandė idėja apie miškų policiją. Tačiau iškyla problemos dėl papildomų lėšų ir kvotos bei naujos organizacijos darbuotojų apginklavimo, ginklo panaudojimo. Dėl to reikėtų papildyti net tris įstatymus. Generalinis miškų urėdas tvirtino, kad užtektų ir specializuoto miškų apsaugos būrio, kuriam patys miškininkai suteiktų transportą, kitą pagalbą.

Specialistų nuomone, reikėtų keisti kai kurių mokesčių mokėjimo tvarką. Pavyzdžiui, PVM turėtų mokėti ne miško pardavėjas, bet pirkėjas. Tokia praktika pasiteisino Latvijoje. Ir dar. Miškininkai skundėsi, kad dėl turto vagysčių, miško nepriežiūros juos kaltina privataus miško savininkai. Tačiau patys neskuba sudaryti su specialistais turto priežiūros sutarčių. Skaudi problema - miško savininkų švietimas. Todėl nuo šio mėnesio urėdijose ir girininkijose jau paskelbtas vieningas šių žmonių konsultavimo laikas.