Lietuvos ūkininkai jau privalo pranešti valdžiai apie tik ką gimusį, parduotą ar papjautą gyvulį, o parduodami galvijai privalės turėti net pasą

Tarybiniais laikais valstybiniai ūkiai privalėjo vesti gremėzdišką veislininkystės apskaitą.

Dokumentus tvarkydavo specialūs žmonės - zootechnikai selekcininkai.

Po nepriklausomybės atkūrimo ne vieno propagandisto lūpose skambėjo patikinimai, kad pagaliau atsikratysime nereikalingo popierizmo, laisvi ūkininkai laisvai disponuos savo turtu. Tačiau taip neįvyko, nes, įstojus į Europos Sąjungą, keiktojo popierizmo ir jį kontroliuojančių pareigūnų atsirado keleriopai daugiau.

Sukurtas platus duomenų tinklas

Europos Sąjungoje galioja griežta maisto ir pašarų atsekamumo kontrolė. Galioja sekimo principai: “Nuo lauko iki lėkštės” ir “Nuo tvarto iki stalo”. Taip elgiamasi ne iš gero gyvenimo ar iš neturėjimo ką veikti.

Ne tik Europoje siautėjusios ir žmonėms pavojingos gyvulių ir paukščių ligos privertė imtis priemonių, kad, tiriant sveikatai pavojų sukėlusį maistą, būtų galima atsekti, kokiu keliu, įskaitant perdirbėjų, tiekėjų grandinę, patiekalas papuolė ant nelaimėlių stalo. Tik kruopščiai tvarkant daugybę dokumentų, galima atsekti užterštų javų, daržovių lauką ar ūkininko tvartą, iš kurių buvo išvežtas užkrėstas derlius, sergantis gyvulys ar paukštis.

Lietuvoje sukurtas Gyvulių registras, kurį kontroliuoja Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Be to, šio centro tikrintojai administruoja dar penkis: veislininkystės, žemės sklypų, ūkininkų ūkių, žemės ūkio ir kaimo valdų registrus, žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinę bei kvotų administravimo sistemas.

Taigi iš ūkininko pareikalauti statistinių duomenų yra kam. Europos Sąjungos valstybių senbuvių ūkininkai, pavyzdžiui, Nyderlanduose tvirtina, kad valdžios reikalaujamų dokumentų užpildymui jie kas savaitę priversti sugaišti ne mažiau kaip septynias valandas. Ten apskaita modernizuota, todėl įdomu, kiek laiko šiam popierizmui sugaiš mūsų dažnai net kompiuterio neturintys žemdirbiai? Samdyti buhalterius ar kitus apskaitos darbuotojus dažniausiai nebūna iš ko.

Gresia (ne)išmokų rimbas

Ne vienam kyla klausimas: kam tiek terliotis su tais popieriais, jeigu iki šiol sėkmingai ir be jų apsiėjome? Tokioms mintims sužlugdyti ES sukurta skaudi, nuostoliais paremta sistema, pagal kurią tiksliai nevykdantiems nurodymų bus nutrauktos ne tik tikslinės išmokos, bet ir panaikintos kvotos, uždėtos baudos, neleidžiama realizuoti produkcijos. O tai iš esmės reiškia ūkio bankrotą ar ūkio veiklos sustabdymą.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), pagal ES nurodymus, privalo patikrinti kas dešimtą ūkininką ir jeigu yra, nustatyti gyvulių registravimo ir identifikavimo sistemos pažeidimus. Tikrintojai kas trečiame ūkyje suranda didesnių pažeidimų. Apie tai informacijos priemonėms pareiškė VMTV direktoriaus pavaduotojas Darius Remeika. Prasižengėliams, anot D.Remeikos, gali būti tam tikrą laiką uždrausta išvežti ir atsivežti gyvulių, neleisti iš tokio ūkio parduoti pieno, skersti gyvulių, galima paskirti 1000 litų (ūkininkams) arba 5000 Lt (juridiniams asmenims) pinigines baudas.

Gyvulių registravimo ir identifikavimo taisyklėse nurodyta bene griežčiausia sankcija: nesuteikiama bet kokia parama pagal tikslinės gyvulininkystės ir gyvulių veislininkystės finansavimo programas, neišduodami gyvūno sveikatos pažymėjimai. Šių metų liepos pabaigoje žemės ūkio ministras išleido dar kontrolę sugriežtinantį įsakymą, pagal kurį nepildžiusiems arba neteisingai žinias pateikusiems ūkininkams privatūs veterinarijos gydytojai neišduos gyvūnų sveikatos pažymėjimo. Toks dokumentas bus išduotas tik tada, kai ūkininko pateikti pirminiai duomenys bus palyginti ir sutaps su centrinės duomenų bazės statistika. O rugpjūčio pradžioje, VMVT direktoriaus įsakymu, patvirtinta speciali programa, kurios tikslas - nustatyti gyvulių registravimo ir identifikavimo veterinarinės kontrolės tvarką šalyje bei patikrinti gyvulių laikymo vietas.

Smulkieji kol kas nekreipia dėmesio

Kaip žinia, Lietuvoje daugiausia yra smulkių ūkininkų, kurie laiko 1-2 karves, bet jų pienas kol kas sudaro nemažą indėlį bendroje šalies pieno jūroje. Tačiau šie iš esmės natūrine gamyba pagrįsti ūkiai tikrintojams daugiausia sukelia rūpesčių. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro direktoriaus Sigito Puodžiuko teigimu, tokie dažniausiai nepraneša VMVT padaliniui apie tai, kad apsiveršiavo karvė, gal ją paskerdė ar ji nugaišo. Valdžia nesužino ir apie tai, kad karvę ūkininkas pardavė kaimynui ar kitam laikytojui. Duomenis pavėluoja pranešti gyvulių supirkėjai, taip pat - skerdyklos.

Žemės ūkio ministerijos specialistai ir kiti valdininkai įsitikinę, kad žemdirbiai turėtų būti patys daugiau suinteresuoti tiksliai užpildyti dokumentus, pateikti žinias gyvulių registrui. Ir ne tik dėl anksčiau išvardytų sankcijų, netekimų ir baudų. S.Puodžiukas, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro direktorius, nuogąstauja, kad jeigu ši sritis ir toliau bus apleista, tai mūsų šalis gali pasirodyti nepatikima eksportuoti mėsą ar jos produktus, nes nebus prekės atsekamumo principo. Vartotojai turi teisę žinoti, iš kokios šalies ir kuriame ūkyje užauginto gyvulio mėsos ant jo stalo garuoja karbonadas ar puikuojasi vyniotinis.