Danijos kapitalo firma “Saerimner” Lietuvoje tvarkosi beveik nekontroliuojama

Jau rašėme, kad danų investuotojai nori į mūsų kraštą “prikaišioti” dešimtis kiaulininkystės kompleksų, siekia ir kad mūsų žmonės išaugintų milijonus daniškų bekonų. Užsieniečiai tvirtina, kad mes pernelyg mažai suvalgome kiaulienos, todėl mus pasirengę užversti pagal jų intensyvaus auginimo receptus išaugintų gyvulių mėsa.

Ilgos derybos prie užtvaro

Girdėjome, kad “Saerimner” firmos investuotojai nenoriai įsileidžia į savo valdas. Tuo įsitikinome Ignalinos rajono Rupinskų kaime, kuriame jau keletą metų danai valdo stambų kiaulių kompleksą. Ilgai stoviniavome prie automobilių aikštelės užtvaro. Firmos atstovas Lietuvoje Vaidotas Židanavičius kažkur buvo išvykęs, telefonu neatsiliepė. Generalinis direktorius tuo metu buvo Pakruojo rajone ir mums, atvykusiems iš Kauno, maloniai pasiūlė į Rupinskus atvažiuoti rytoj. Tik po intensyvių derybų Klausas Baltsersenas sutiko, kad “po penkių minučių” mus kažkas priims.

Iš kontoros išėjo apyjaunis, šiek tiek lietuviškai pramokęs vadybininkas Larsas Christiansenas. Paprašytas parodyti, kokiomis sąlygomis dirba komplekso žmonės, kaip laikomi gyvuliai, Larsas kategoriškai sumosavo rankomis ir pasakė: “Negalima, uždrausta. Komplekso vidaus nuotraukų galiu atsiųsti elektroniniu paštu”. Dar pridūrė, jeigu įsileistų, tai mums reikėtų išsirengti iki nuogumo, o jie pasiūlytų komplekse dėvimus rūbus ir apavą.

Suprantamas noras apsisaugoti nuo infekcinių ligų. Dešimtis kartų teko lankytis panašiuose kompleksuose. Svečiams išduodavo chalatus, reikėdavo pereiti per dezinfekcijos įrenginius, patrinti batų padus ir - pirmyn. Tačiau ar danai bijo tik užkrečiamų ligų?

Po paslapties skraiste

Pačioje pokalbio pradžioje L.Christiansenas pareikalavo išjungti diktofoną. Populiariausi atsakymai - “To negaliu sakyti, tai - ne mano kompetencija”, nors verslo paslapčių tikrai nekamantinėjome. Pasakė, kad augina mėsai bekonus, landrasų, jorkšyrų kiaules kryžmina su daniškomis ir gauna norimų veislės savybių prieauglį. Komplekse vienu metu laikoma 500 paršavedžių, apie 1400 - paršelių, kitos - penimos kiaulės. Iš viso apie 10 tūkstančių gyvulių. Žinoma, intensyvaus penėjimo ciklas per metus pasikeičia, todėl per šį laikotarpį tvartuose pagyvena dukart daugiau gyvulių.

Per mėnesį suvartojama apie 800 tonų grūdų, įvairių augimą stimuliuojančių priedų, kuriuos sumaišo pačiame komplekse. Savo skerdyklos neturi, todėl tūkstančiai tonų žaliavos keliauja į Lietuvos mėsos fabrikus, specialias skerdyklas, todėl nelengva sužinoti, kur daniška mėsytė papuola. Sako, kad dalį eksportuoja į užsienį. Tačiau priduria, kad mes pernelyg mažai valgome kiaulienos. Argi jiems suprasti, kad dauguma iš mūsų “musulmonais” tapome ne iš gero gyvenimo.

Teritorijoje užkalbinti darbininkai bendrauti su žurnalistais tiesiog bijojo, todėl apie darbo sąlygas sužinojome tik iš oficialių lūpų. L.Christiansenas tvirtino, kad 35 čia dirbantiems, iš Kazitiškio, Vidiškių ir Ignalinos atvažiuojantiems žmonėms kasdien duodami nemokami pietūs. “Kiaulienos tikrai neduodame”, - kažkodėl pabrėžė mūsų pašnekovas. - Ant stalo nešame paukštieną, jautieną, sriubą”. Kazitiškio seniūnas mums vėliau tvirtins, kad iš senų fermų liko tik sienos - danai viską pertvarkė. Buvusius poilsio kambarius, net praėjimus pavertė kiaulių gardais. Todėl nesunku nuspėti, kokia gyvulių ir ten dirbančių žmonių gerovė.

Aplinkui tvyrojo iš tvartų sklindantis baisus amoniako kvapas, o šalia dar stūksojo penkios didžiulės srutų cisternos, kuriose per keletą mėnesių susikaupia 20000 kubinių metrų skysto mėšlo. Tokią jūrą teršalų reikia kažkur padėti. Vadybininkas pasakė, kad kompleksas savo žinioje turi apie tūkstantį hektarų žemės, kurion srutas periodiškai išlaisto. Toliau šia tema kalbėti atsisakė. Kur kas noriau prisipažino, kad gyvena su lietuvaite žmona, kad lietuvės moterys labai šaunios.

Vietinių nuomonė kitokia

Žinoma, malonu girdėti komplimentus mūsų moterims, tačiau vietiniai žmonės yra ne kokios nuomonės apie pernelyg uždarus, “ten kažką veikiančius” investuotojus. Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jalinskas “Kauno dienai” tvirtino, kad srutų išlaistymo dienomis po aplinkinius kaimus pasklinda dvokas. O Prano Kazėno šeimai, gyvenančiai vos keli šimtai metrų nuo komplekso, visai blogai. Nemažai žmonių užterštu oru kvėpuoja netoliese įsikūrusiame durpyne. Ne tik seniūnijoje skundėsi ir kiti gyventojai, bet padėti niekas neskuba. Kiti valdininkai pasiūlo... tartis su danais. O šie į jokias kalbas nesileidžia.

Ignalinos rajono žemės ūkio skyriaus specialistė Auksė Luneckienė mums tvirtino, kad Rupinskų kompleksas pernai mokėjo nuomos mokestį tik už 250 ha žemės, nes tiek buvo sudaryta sutarčių. Savivaldybės pareigūnė taip pat patvirtino, kad su danais sunku bendrauti, nes jie nieko neįsileidžia.

Ne ką daugiau galėjo mums pasakyti ir Kazitiškių seniūnijos žemėtvarkininkas Vilius Rimšelis. Jis pridūrė, kad kompleksas ilgalaikę žemės nuomos sutartį 100 ha sudaręs su Grybėnų žemės ūkio bendrove, dar apie 135 ha nuomoja iš valstybės, o dalį (nežinia kiek) - iš nuosavybę atgavusių aplinkinių ūkininkų. Seniūnas tvirtino sužinojęs, kad oficialiai danai deklaruoja apie 520 hektarų žemės. Skaičiuok kaip nori, bet L.Christianseno tvirtinimas apie tūkstantį srutoms skirtų hektarų nesusidaro.

Mokslininkų nuomone, kiekviena kiaulė per metus palieka 5 kubus mėšlo, todėl be didesnės žalos gamtai 14 gyvulių turėtų tekti ne mažiau kaip hektaras laistomos žemės. Jeigu Rupinskų kaime per metus “apsisuka” apie 20 tūkstančių kiaulių, tai, ir pagal L.Christianseno nurodytą optimistinį plotą, saugiam darbui pritrūksta šimtų hektarų.