Bankrutavusių bendrovių darbininkai patyrė bedarbių likimo skonį, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais 

Savo uždirbtus pinigus atgavo tik nedidelė dalis bankrutavusio “Inkaro” ir dukterinių bendrovių darbininkų. Kiti - vis dar laukia išmokų iš Garantinio fondo ir mėgina susirasti darbą. Be darbo ir pragyvenimo šaltinio likusių žmonių likimai klostėsi nelengvai. Kai kurie daugiau nei metus buvo bedarbiai, kiti dar ir šiandien neturi pastovaus darbo, gyvena iš atsitiktinių uždarbių.  

Darbdaviai įtariai žvelgė į inkariečius  

Nors “Inkaras” nebeegzistuoja, buvusios bendrovės profsąjungos vadovas, dabar Lietuvos darbo federacijos Kauno skyriaus pirmininkas Kazimieras Ruževskis ir šiandien gyvena inkariečių rūpesčiais.

“Žmonėms atsibodo laukti, todėl priekaištų tenka išgirsti ir man, kad taip ilgai jie negauna išmokų iš Garantinio fondo”, - “Kauno dienai” sakė K.Ruževskis.

Praėjęs kartu su inkariečiais protesto akcijų kelią, K.Ruževskis sakė suprantąs, kad neturintiems darbo ar turintiems mažai apmokamą tarnybą žmonėms kiekvienas litas svarbus. Dalis buvusių inkariečių ir šiandien yra išlaikomi artimųjų, patys tik kartais gali prisidėti prie šeimos biudžeto, kai pasiseka susirasti kokį nors laikiną, dažniausiai neoficialų darbą.

“Kai kurie darbdaviai pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, ar atėjęs įsidarbinti žmogus anksčiau dirbo “Inkare”, - tvirtina K.Ruževskis. - Kai kurie žmonės net “pameta” socialinio draudimo pažymėjimą, kad darbdavys nematytų antspaudo, liudijančio apie darbą “Inkare”. Darbdaviai baiminasi, kad buvę inkariečiai gali piketuoti, kurti profsąjungas ir burti apie save kitus dirbančiuosius”.

Kartu su profsąjungos pirmininku mynusi valdininkų kabinetų sostinėje ir Kaune slenksčius Janina Šukevičienė “Inkare” dirbo beveik 25 metus. Po bendrovės bankroto beveik metus moteris buvo bedarbė. Vėliau šiek tiek padirbėjo kiemsarge, dabar dirba siuvykloje.  

Darbo ieškojo ilgai  

“Inkaro avalynės” buvęs darbininkas Vidmantas Varžgalys - vienas iš trijų pirmosios inkariečių 2000-ųjų bado akcijos dalyvis. Po dvidešimties dienų badavimo darbininkams teko beveik savaitę praleisti ligoninėje, vėliau namuose laikytis dietų, kol organizmai atsistatė.

“Mažai kas tikėjo, kad mes ką nors bado akcija pasieksime. Kai kas net juokėsi iš mūsų. Tačiau badavome ne veltui - mums pasisekė atgauti uždirbtus atlyginimus, - prisimena tas dienas Vidmantas Varžgalys. - Juk tris mėnesius saugojom pagamintą produkciją, kad neišvežtų. Ir išsaugojom. Tačiau visus pinigus atgavo tik patys aktyviausi inkariečiai, o kiti dar ir šiandien tebelaukia”.

Keturiasdešimt septynerių metų vyras pastovų darbą susirado tik prieš mėnesį. Šiuo metu V.Varžgalys dirba “Kauno balduose” staliumi.

Kita badautoja - Irena Taraškevičienė “Inkare” dirbo net 28 metus. Ji ir šiandien mano, kad bendrovė galėjo veikti, bet buvo sužlugdyta. Moteris atgavo uždirbtus pinigus, tačiau kai pasiryžo dalyvauti bado akcijoje, dukros labai prieštaravo tokiam mamos žingsniui. Tačiau I.Taraškevičienė nesigaili - savo teises apgynė, o ir sveikata dėl bado nenukentėjo. “Reikėjo kažko imtis, turėjome kovoti. Juk darbininkai neturi jokių garantijų, niekas negina jų teisių”, - tvirtino I.Taraškevičienė

Subankrutavus “Inkarui”, penkiasdešimties metų moteriai teko ilgai ieškoti naujo darbo. “Niekas nenori priimti mūsų metų žmonių į darbą - kur benueisi, niekur nereikalingi, - sakė I.Taraškevičienė. - Gerai, kad po pusantrų metų paieškų kaimynė įdarbino savo kioske pardavėja”.  

Išmokos priklauso ne visiems  

Uždarosios akcinės bendrovės “Verslo ir bankroto konsultantai” direktorius Alvydas Mogenis “Kauno dienai” teigė, kad jų bendrovė administruoja dvi bankrutavusias “Inkaro” dukterines bendroves - “Inkaro avalynę” ir “Įvairūs padai”.

“Ruošiame paraišką Garantiniam fondui dėl išmokų “Inkaro avalynės” darbuotojams, - sakė A.Mogenis. - “Įvairių padų” darbuotojams išmokos iš šio fondo nepriklauso, nes kreditorių, susijusių su darbo santykiais, reikalavimai iš viso nebuvo pateikti teismui tvirtinti - tai yra su jais buvo atsiskaityta iki bankroto bylos iškėlimo”.

Lietuvos darbo federacijos Kauno skyriaus pirmininkas K.Ruževskis mano, kad administratoriai turėtų įrašyti į sąrašus išmokoms iš Garantinio fondo gauti visus dirbusiuosius. Tokių, jo nuomone, “Inkaro avalynėje” būtų apie pusantro tūkstančio.

“Tačiau administratoriai taiko Bankroto įstatymo reikalavimus ir įrašo tik tuos žmones, kuriems teismuose patvirtino kreditinius reikalavimus. Tačiau, pavyzdžiui, iš kur jaunas žmogus pusę metų dirbęs bendrovėje ir negavęs atlyginimo žinos, kad reikia kreiptis į teismus? Dalis tokių žmonių mano, kad administratoriai rūpinasi, jog būtų atsiskaityta su jais. Jeigu Garantiniam fondui nebus pateikti visų dirbusiųjų sąrašai, tai tokias paraiškas aš užprotestuosiu”.

“Verslo ir bankroto konsultantų” direktorius A.Mogenis pasipiktinęs K.Ruževskio veikla.

“Kokius jis turi įgaliojimus kalbėti apie “Inkarą”, išmokas? - stebėjosi A.Mogenis. - Jis važinėja į Vilnių, rašo raštus Garantiniam fondui, nors jo niekas to neįgaliojo daryti. Jis mus tiesiog terorizuoja, kasdien jaučiame jo kontrolę, domisi, kaip mes skaičiuojame”.