Nuo 1993 metų Lietuvoje bankrutavo apie 3000 įmonių

Grėsmingas žodis “bankrotas” pas mus realia sąvoka tapo po nepriklausomybės atkūrimo. Tarybiniais laikais neefektyviai ūkininkaujančių įmonių nuostolius padengdavo valstybė. Šiuo metu 1267 bendrovėms, kurios negali išsimokėti skolų, tęsiasi bankroto procedūros.

Didieji ryja smulkiuosius

Ūkio ministerijos duomenimis, šiemet bankroto bylos jau iškeltos 165 įmonėms. Beveik du trečdaliai nesėkmę patyrusių bendrovių - užsiimančios prekyba. Šiuo metu 1267 bendrovėms, kurios negali išsimokėti skolų, tęsiasi bankroto procedūros. Su kaupu pildosi sociologų, net architektų pranašystės, kad miestų centruose atsidūrę didžiuliai prekybos centrai ne tik automobiliais užkemša artimiausias gatves, bet ir žlugdo nuo seno čia sėkmingai dirbusius smukiuosius prekybininkus.

Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoja Svajonė Alunderienė “Kauno dienai” patvirtino, kad dėl įmonės bankroto netekę darbo žmonės oficialiai neskaičiuojami, nes taip padaryti nelengva: dalis įmonių jau iki bankroto būna atleidę didžiąją dalį darbuotojų. UAB “Verslo ir bankroto konsultantai” direktorius Alvydas Mogenis čia didelės problemos nemato, nes “vieni žmones urmu atleidžia, o kiti - priima”. Ypač noriai perima kvalifikuotus darbininkus, nes juk ne jie kalti dėl buvusios darbovietės finansinės nesėkmės.

Statistikos duomenimis, kol kas efektyviausiai sekasi dirbti didiesiems prekybos tinklams, taip pat automobiliais, jų atsarginėmis dalimis, alkoholiu prekiaujančioms įmonėms. Jų atstovai sociologams tvirtino, kad šiemet ekonominė padėtis geresnė, to paties tikisi ir ateityje. Tokias mintis patvirtina skaičiai: per praėjusį mėnesį net 18 procentų išaugo stambių (50 ir daugiau darbuotojų) įmonių, o vidutinių (10 - 49 darbuotojai) prekybos įmonių, skaičiuojant palyginamomis kainomis, apyvarta 6,4 proc. sumažėjo.

Viena bankroto priežasčių galima įvardyti pernelyg griežtus ES reikalavimus. Tą ypač jaučia smulkiosios mėsos perdirbimo įmonės, kurios iš esmės verčiamos pertvarkyti gamybos patalpas, investuoti ne pagal galimybes dideles lėšas gamybos modernizavimui. Kai kurie apsilankę ES valstybėse senbuvėse žemės ūkio žaliavos perdirbėjai tvirtina, kad ten higienos, sanitarijos ir kitokios normos senuose pastatuose atrodo švelnesnės. Didieji mėsos cechai bei skerdyklos, įstengę įvykdyti rekonstrukcijų projektus, tokiu būdu išstūmė šimtus smulkių, iki šiol lyg ir neblogai dirbusių įmonėlių.

Bankroto procedūros skęsta teismų maratone

Atsirado nauja ūkio objektų valdymo pareigybė - bankrutuojančios įmonės administratorius. Kai kur šiuos žmones vadina tiesiog likvidatoriais. Bankroto administratorių, anot A.Mogenio, Lietuvoje yra apie 800, kurie išlaikė specialius egzaminus, atsakė į specialios komisijos, kuriai vadovauja Ūkio ministerijos sekretorius, klausimus. Tačiau iš turinčiųjų licenciją šiai veiklai dėl įvairių priežasčių praktiškai dirba apie pusė. Kasmet Lietuvoje bankrutuoja apie 350 įmonių, tad darbo šiems žmonėms netrūksta. Kai kurie administruoja po keletą, pasitaiko net po 20 smulkesnių bankrutuojančių įmonių. Kaip suspėja? Procedūra, anot S.Alunderienės, kartais tęsiasi net dešimtmetį. Pikti liežuviai sako, kad tokie administratoriai susikūrę gerai apmokamas darbo vietas, todėl baigti bankroto procedūrų neskuba.

Ūkio ministerijos atstovė tokias kalbas neigia ir tvirtina, kad bankroto procedūra kur kas greičiau, o gal net efektyviau pasibaigtų, jeigu nereikėtų teismų įsikišimo. Jeigu suinteresuotosios pusės taikiai susitartų, tai tokios procedūros baigtį gali nulemti ir kreditorių bei akcininkų susirinkimas. Tačiau kreditoriai dažniausiai kratosi atsakomybės, todėl per pirmąjį šių metų ketvirtį be teismų apsiėjo trys, o per dešimtmetį - 106 įmonės.

Ekonominės bylos teismuose tęsiasi metų metais. Ypač jeigu įtariamas tyčinis bankrotas, tada administratorius įgyja teisę tikrinti ne tik pastarojo penkmečio finansinę veiklą ir įrodinėti, ar buvusių vadovų abejotini veiksmai galėjo turėti neigiamos įtakos bendrovės krachui.

Užsitęsęs bankrotas nenaudingas žalos atlyginimo eilėse laukiantiems kreditoriams. Daugiausiai šansų atsiimti savo lėšas, žinoma, turi turto įkeitėjai - bankai. Po to eilėje prie likučių išsirikiuoja kurį laiką veltui dirbę bankrutavusios įmonės žmonės, “Sodra”, Mokesčių inspekcija, kiti kreditoriai.

Pasiūlymai dingsta valdininkų stalčiuose

Bankrotų panorama Lietuvoje nėra tokia skaidri kaip kitose valstybėse, kur šios procedūros nuo seno gana įprastos. Kreditoriams sunku sugrąžinant lėšas, ypač darbo užmokestį. Optimizmui pagrindo nėra, nes per pastarąjį dešimtmetį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių kreditorių reikalavimų suma sudaro 7,63 milijardo litų, o šių įmonių turtas - 2,5 milijardo litų mažesnis.

Lietuvoje Įmonių bankroto įstatymas veikia nuo 2001 metų liepos mėnesio. Ekonominiame šalies gyvenime įvyko nemažai pokyčių, todėl teisės aktą vertėtų tobulinti. UAB “Verslo ir bankroto konsultantai” direktorius A.Mogenis “Kauno dienai” tvirtino, kad ne tik jų bendrovė Ūkio ministerijai siūlė Įmonių bankroto įstatymo pataisų variantus. Bankrotų administratoriai kalba apie nepasiteisinusį įstatymo reikalavimą, kad po įmonės likvidavimo ši turi būti per 24 mėnesius išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taip norėta išvengti bankrotų vilkinimo, bet stambių įmonių administratoriai per tokį laiką nebespėja naudingai parduoti turto, o po šio termino jį į savo balansą perima savivaldybės, todėl atsiskaityti su kreditoriais šansų jau nebelieka.

Bankroto procedūra iškelia nesklandumų ir dėl neoperatyvaus antstolių darbo. Siūloma, kad po bankroto paskelbimo antstoliai iš karto areštuotų įmonės turtą, kad per ilgesnį laiką jis nebūtų iššvaistytas. Be to, per 15 dienų administratoriai turėtų gauti Apygardos teismo sprendimus. Pasitaiko, kad turtas iššvaistomas iki bankroto paskelbimo. Siūloma atsisakyti privilegijuotų kreditorių, kokios yra “Sodra” ir mokesčių inspekcijos. Kartais jau nebeapsimoka kelti bankroto bylą vien dėl to, kad iš anksto žinoma, jog visą išlikusį turtą pasiims būtent šios institucijos.

A.Mogenio nuomone, verta peržiūrėti ir nemokumo sąvoką, nes iki šiol buvo žiūrima, kad įmonė kitai organizacijai būtų skolinga jau tris mėnesius, o jeigu išsiųsi perspėjimą, tai prisidės dar vienas “legalaus” nemokėjimo mėnuo. Todėl siūloma, kad bankroto iškėlimo pagrindui pakaktų ir vieno mėnesio skolų, jeigu jos persveria pusę įmonės turto.

Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad lėšos iš Garantinio įmonių fondo būtų išmokamos pagal antrąją atsiskaitymų su kreditoriais eilę, tačiau Įmonių bankroto įstatyme tokio įtvirtinimo nėra. Nenormalu, kad bankroto bylose suinteresuotos šalys būna tik ieškovas ir atsakovas, o bankroto administratorius lyg ir ne šalis, todėl jam neprivalu gauti teismo nutartį, kuri jau per 10 dienų įsigalioja.

A.Mogenis įsitikinęs, kad įmonės bankrotas - ne gyvenimo pabaiga. Civilizuotose valstybėse bankroto atveju įmonės savininkai pasikeičia taip nežymiai, kad eiliniai darbininkai to net nepajaučia. Tik pas mus kol kas bankrutuojama taip, kad iš bendrovės, kaip sakoma, kartais nelieka akmens ant akmens.