Kaune įvykusi tragedija nukreipė žvilgsnį į žudikų fenomeną: kas juos skatina taip elgtis?

Apie tai, kur baigiasi pilietinė iniciatyva ir prasideda savivalė, kokias pamokas mums reikia apmąstyti ir išmokti bei kokius klausimus tokios tragedijos visuomenei kelia, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Vilniaus universiteto kriminologas dr. Gintautas Sakalauskas (toliau – G. S.), Policijos departamento komunikacijos vadovas Ramūnas Matonis (toliau – R. M.), savanoris, visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius (toliau – Š. J.), Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto asistentė dr. Virginija Klimukienė (toliau – V. K.)

– Kaip vertintumėte šį visuomenės sukilimą?

– G. S.: Jei atvirai, esu sutrikęs. Neneigiu, kad pavieniai žmonės gali tikrai prisidėti prie nusikaltimų ištyrimo ir nusikaltėlių sulaikymo, tačiau visas šis ažiotažas ir tai, kaip viskas pasibaigė, man kelia daugiau nerimo negu džiaugsmo.

Nusikaltėlį gali sulaikyti bet kas – tai leidžia mūsų baudžiamasis kodeksas. Netgi iki tokio lygio, kad, jeigu įtariamas žmogus, padaręs nužudymą, jį sulaikant gali būti padaromas ir sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai rimtas žmogaus sužalojimas, bet tokiais atvejais jis laikomas teisėtu veikimu.

Policijos pareigūnai intensyviai ieško galimo žudiko

Po to įsigalioja būtinosios ginties ribų peržengimo taisyklės. Tai reiškia, kad kai žmogus jau yra sulaikytas ir nebėra poreikio imtis kitų veiksmų, viskas turi būti nutraukta.

Bet koks tyčiojimasis ar spardymas peržengia leistinas ribas. Man susidaro įspūdis, kad šiuo atveju tos ribos buvo peržengtos. Man neramu, nes puikiai žinome, ką gali minia – turime daug pavyzdžių ir iš Lietuvos, ir iš pasaulio.

Po šio žmogaus sulaikymo minia ir atskiri žmonės nevengė pašiepti ir pačios policijos, tarsi duodami suprasti, kad štai – „mes darome tvarką, mums policijos nereikia“. Tai yra labai pavojinga.

– Kuo tai pavojinga?

– G. S.: Mes turime policiją, kuri rūpinasi kasdieniais reikalais. Per metus Kaune įvyksta 4–5 nužudymai, taip pat įvyksta ir kiti sunkūs bei lengvesni nusikaltimai. Būtent jais pirmiausia ir turėtų rūpintis policija. Jeigu pavieniai žmonės ar minia įsivaizduoja, kad jie gali tai pakeisti, – tai yra labai pavojinga.

Geopolitine prasme, norint sukelti chaosą Kaune ar Lietuvos visuomenėje, pakanka pasiųsti porą smogikų, kurie padarytų kažką baisaus, ir tada minia imtų „tvarkyti reikalus“. Manau, kad tai iš tiesų yra labai pavojingi procesai.

– Sakoma, kad bendruomeniškumas – kaip deguonis, jis ypač reikalingas. Gal tai nėra toks jau blogas dalykas?

– G. S.: Nėra aiškios ribos, tačiau svarbu atskirti, kur baigiasi bendruomeniškumas ir prasideda savivalė bei ribų peržengimas. Manau, kad šiuo atveju tos ribos jau buvo peržengtos. Žinoma, galima klausti, kodėl policija to nepadarė ir kodėl jai neužteko resursų tai padaryti pirmiau.

Įtariamasis dviejų merginų nužudymu – rastas

Gyventojų indėlis būna labai svarbus tais atvejais, kai situacija yra labai neaiški: kai žmogaus ilgai ieškoma, dingsta visi galai – tada žmonių pastabumas yra neįkainojamas ir ypač svarbus. Tačiau kai viskas vyksta viešumoje, iš esmės visiems matant ir žinant, ir paprasti gyventojai sugeba susekti, o policija – ne, tai, švelniai tariant, atrodo labai keista.

Š. J.: Manau, kad šis reikalas per daug išpučiamas. Pats nedalyvavau, bet mačiau vaizdus – ten neįvyko nieko baisaus. Buvo tiesiog emocijų proveržis, tačiau atsirado ir adekvačių žmonių, kurie sulaikė netinkamai besielgiančius tam, kad situacija nesitęstų. Įsivaizduokite: įvyko dvi žmogžudystės. Tai ką, jam pagalvę pakišti, kai guldo ant žemės? Žinoma, smurto neteisinu, tačiau reikia suprasti, kad Kaune daugelis žmonių yra augę jėgos ideologijoje, kur stipresnis gina save ir turi už save pastovėti.

Įvyko dvi žmogžudystės. Tai ką, jam pagalvę pakišti, kai guldo ant žemės?

Nebūčiau linkęs to vadinti linčo teismu. Manau, kad reikėtų džiaugtis, jog toks bendruomeniškumas egzistuoja. Kaunas išgyvena savotišką renesansą – žmonės išaugo iš tos jėgos ideologijos ir siekia bendruomeniškumo, gėrio skleidimo ir panašių dalykų. Aš tai sveikinu ir nematau jokių problemų.

Sakoma, kad policija kažko nepadarė. Priešingai – ji įdėjo daug darbo: organizavo grupes, koordinavo žmones, planavo paieškas. Tai buvo bendras, gražus visų institucijų ir bendruomenės darbas.

G. S.: Sutinku su Šarūnu, kad viskas galėjo būti ir blogiau. Kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, mačiau kur kas didesnį renesansą nei panašiuose įvykiuose. Tam tikri teisiniai pagrindai ir institucijos yra sukurtos tam, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje. Turime galvoti apie stabilumą, teisinį saugumą, nekaltumo prezumpciją ir visus kitus dalykus kaip apie ilgalaikį projektą.

– Pasakojama, kad beveik pusvalandį įtariamasis buvo sekamas nepranešus apie tai policijai. Galbūt čia yra problema?

– G. S.: Policija perspėjo žmones nebandyti sulaikyti įtariamojo. Jiems kilo pavojus, buvo pervertintos galimybės. Niekada nežinai, ko žmogus tokioje situacijoje gali imtis. Nebuvo žinoma, ar jis ginkluotas, kokia jo būsena. Reikia suprasti, kad nors kiekvienas turi teisę gintis, tai taip pat gali būti įvertinta kaip nusikalstami veiksmai. Žmogaus teisių standartas yra sukurtas ne šiaip sau, o tam, kad turėtume tam tikrą stabilumą, kartu neatmetant paties žmogaus teisės gintis.

Visa „Žinių radijo“ laida – vaizdo įraše:

– Ar žmonių veiksmuose matote galimą ribų peržengimą?

– R. M.: Sunku vertinti situaciją, matant tik turimus vaizdus. Neabejoju, kad tyrėjai ir prokurorai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, įvertins viską ir priims teisingiausią sprendimą. Iš tiesų norėtųsi padėkoti pilietiškiems žmonėms ir tiems, kuriems rūpi saugumas, už tai, kad jie susivienijo, ieškojo įtariamo asmens ir galiausiai jį surado.

Kita vertus, būtų buvę geriau, jei, pastebėję šį asmenį, jie iš karto būtų informavę policijos pareigūnus ir nerizikavę savo sveikata ar net gyvybe. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai ir tas asmuo nesugalvojo išsitraukti peilio ar pulti moterų, kurios pirmos jį pastebėjo. Gerai ir tai, kad jis bėgo, o didelė žmonių grupė padėjo jį sulaikyti.

Tokiais atvejais visada prašome kuo greičiau informuoti policiją, nes toje vietoje ekipažų buvo labai daug. Kaip matėme, gavusi pranešimą policija į vietą atvyko vos per kelias minutes.

– Ar manote, kad diskusijos, jog visuomenė turi laikytis atstumo, neįgalina jos gintis?

– R. M.: Prisimenu labai gražų kauniečių poelgį, kai buvo ieškoma pagrobtos mergaitės. Žmonės tuomet taip pat vienijosi ir kartu su šauliais bei savanoriais dalyvavo paieškose, tačiau viskas vyko su policijos priežiūra ir pagalba. Šiuo atveju viskas vyko spontaniškai – žmonės tiesiog susivienijo, sugalvojo veikti ir net nepagalvojo, kad reikėtų su policija suderinti visus veiksmus.

Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai ir žmonėms pavyko sulaikyti įtariamąjį. Tokiais atvejais žmonėms ima atrodyti, kad viską darė teisingai.

Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai ir žmonėms pavyko sulaikyti įtariamąjį. Tokiais atvejais žmonėms ima atrodyti, kad viską darė teisingai.

– Dėl policijos pajėgumų kyla klausimų nemažam mūsų klausytojų ratui. Ar ši situacija neparodė, kad trūksta pajėgumų?

– R. M.: Šią situaciją spręsti buvo sutelkta pakankamai policijos pajėgų – tiek iš Kauno, tiek Kauno apskrities bei kitų įstaigų. Žinoma, šalia to vyko ir įprastas gyvenimas, todėl reikėjo reaguoti ir į kitų žmonių iškvietimus. Tačiau šio nusikaltimo tyrimui buvo mobilizuotos papildomos policijos pajėgos.

Pareigūnų būtų pakakę, jei žmonės apie pastebėtą įtariamąjį būtų pranešę laiku – užtektų kelių minučių ar net sekundžių, kad policijos ekipažas atsidurtų vietoje. Be to, reikia suprasti, kad ir pati policija atliko labai didelį darbą – nustatė įtariamąjį, išplatino jo nuotrauką.

Man patiko, kaip gražiai pasakė Kauno apskrities policijos viršininkas: žmonių buvo daug daugiau nei pareigūnų, ir juos lydėjo sėkmė, jie atliko savo pareigą. Tiek visuomenė, tiek policija turėjo vieną tikslą – sulaikyti asmenį, kuris kelia grėsmę žmonių saugumui.

Tik dabar galime diskutuoti apie konkrečias priemones – ar jos buvo visiškai teisingos ir teisėtos, ar būtų buvę galima pasielgti kitaip.

– Ar sulaikymas buvo įvykdytas tinkamai? Ar policija pasidarė namų darbus?

– R. M.: Po tokių rezonansinių įvykių vertiname tiek savo veiksmus, tiek paieškos, tiek sulaikymo, tiek tyrimo veiksmus. Išvadas iš šio proceso visada pasidarome, jas pristatome ir aptariame su visa bendruomene.

Suprantu, kad žiūrint vaizdo įrašus galima kabinėtis prie kiekvienos smulkmenos, kritikuoti, kad kažkas buvo daroma ne pagal instrukcijas. Tačiau turime nepamiršti žmogiškojo faktoriaus, emocijų ir streso būsenos. Pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip visi kiti: taip pat, kaip žmonės, susilaikydami nuo įtariamojo, galėjo padaryti klaidų, taip ir pareigūnai, atlikdami veiksmus, jų padarė.

Svarbu pabrėžti, kad klaidos nebuvo esminės. Dėl jų nekilo didesnės žalos, nes nusikaltėlis šiuo metu yra už grotų.

– Kai kurie žmonės sako, kad ši istorija rodo policijos impotenciją. O kaip atrodo jums?

– Š. J.: Į šį klausimą reikėtų žvelgti vertinant platesnį kontekstą ir neanalizuoti pernelyg detaliai. Matome labai aiškų pavyzdį, kas yra teorinis patriotiškumas ir pilietiškumas, ir kas yra praktinis. Kol vieni žmonės daro įrašus feisbuke, rašo komentarus, įrašinėja vaizdo įrašus, spaudžia patiktukus ar kuria peticijas, kiti žmonės eina ir daro tikrus darbus.

Vienareikšmiškai vertinti šio sulaikymo tikriausiai būtų neatsakinga, juo labiau teigti, kad jis įvyko „gerai“ ar „blogai“. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Mano vertinimu, gerai tai, kad visuomenė pasirodė pilietiška, aktyvi ir labai pagelbėjo policijai. Suprantama, kad policijos pajėgumai niekada neprilygs mobilizuotos visuomenės galimybėms, kai daug žmonių gali skirti savo laiko ir užsiimti paieškomis. Didžiuojuosi kauniečiais, kad jie tokie pilietiški.

Didžiuojuosi kauniečiais, kad jie tokie pilietiški.

Kita vertus, pernelyg perspaustas pilietiškumas gali būti pavojingas, priklausomai nuo to, kokie motyvai žmones veda ir kas kontroliuoja visą visuomeninį judėjimą. Užtenka prisiminti Garliavos istoriją, kai toks perdėtas pilietiškumas atnešė daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių.

Lietuvoje policija yra silpna, tačiau ši problema žinoma jau seniai: trūksta žmonių, atlyginimai maži, darbo krūvis milžiniškas. Jei nedideliame miestelyje dirba tik vienas policijos ekipažas, apie kokį efektyvumą galime kalbėti?

Mums reikia stiprinti kariuomenę, policiją, vidaus tarnybas ir tam skirti reikiamus resursus. Kai kalbame, kad reikia daugiau finansavimo policijai ar kariuomenei, dažnai girdime siūlymus tuos pinigus skirti socialinėms išmokoms, o paskui, kai fiziškai trūksta policininkų, nes taip buvo nuspręsta, tampa nebeįmanoma piktintis, kad nepadaromi visi darbai.

Benas Mikutavičius atvežtas į teismą

– Nagrinėjate serijinių žudikų fenomeną. Kas juos motyvuoja ir skatina tokius dalykus daryti?

– V. K.: Šis įvykis yra labai retas ir netikėtas. Neturime daug mokslinių žinių apie tokius atvejus, todėl juos sudėtinga tyrinėti. Kita vertus, nors veikia individualūs veiksniai, tačiau vis tiek galime bandyti įžvelgti tam tikras tendencijas ir tuo remtis.

Daugybinės žmogžudystės kategorizuojamos į tris atskiras grupes. Pirma – masiniai žudikai, pavyzdžiui, Breiviko atvejis, kai vienu metu toje pačioje vietoje nužudomi keli ar keliolika asmenų. Antra – serijiniai žudikai. Jų skiriamasis bruožas tas, kad įvykdoma trys ir daugiau žmogžudysčių, tarp jų darant tam tikrą pertrauką: dienų, savaičių ar net mėnesių. Tokie įvykiai dažnai būna suplanuoti, o aukas vienija panašūs požymiai – lytis, amžius, profesija ir pan.

Trečia kategorija – vadinamoji žudymo orgija, kai iš eilės, be atokvėpio, toje pačioje arba skirtingose lokacijose nužudomi du ir daugiau asmenų.

Greičiausiai šiuo atveju turime trečios kategorijos įvykį. Aiškinantis motyvus dažnai matyti ryšys su noru atkeršyti tariamiems ar tikriems skriaudikams. Tai gali būti siejama su staiga kilusia stipria emocija: nėra aišku, ar viskas buvo suplanuota, ar įvyko spontaniškai, kiek detaliai buvo ruoštasi ir panašiai.

Žiūrint iš psichologinės pusės, gali būti, kad žmogus pasijuto įspraustas į kampą. Jis gali susidurti su finansiniais sunkumais, atstūmimu, nepriėmimu, socialiniu nepritapimu. Tokiose situacijose kylanti stipri emocija labai susiaurina mąstymą – jis tampa „tunelinis“, ir atrodo, kad vienintelis būdas išspręsti problemą ar išeiti iš susidariusios situacijos yra pašalinti realius ar tariamus skriaudikus. Tuomet žmogus imasi netinkamų veiksmų, nors tuo metu jam gali atrodyti, kad tai vienintelė išeitis.

Šiame straipsnyje:

bendruomeniškumas