Žmonių lūpose suskambo tremtinių istorijos

Sujungė bendram tikslui

„Steponas Salutis – grižo. Bronius Martinavičius – negrįžo. Domicelė Vainonirienė-Kerpienė – grįžo. Ema Tupainienė – likimas nežinomas“, – po visuotinės tylos minutės skirtos žuvusiems tautiečiams ir už laisvę kovojantiems Ukrainos žmonėms.

Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojo Andriaus Palionio lūpose suskambę vardai atvertė storą, maždaug 11 tūkst. žmonių istorijų knygą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Birželio  14-ąją minint jau 81-ąsias Gedulo ir vilties dienos metines, skaityti ją pasišovė mažiausiai kelios dešimtys iš anksto užsiregistravusių ir visai atsitiktinai pro Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį ėjusių miestiečių. Eilėje rikiavosi ir moksleiviai, ir studentai, ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai, ir garbaus amžiaus kauniečiai. 

„Apie tremtį neretai kalbame skaičiais, bet pamirštame kad Sibiro kryptimi buvo pasiųsti ne skaičiai, o žmonės. Žmonės su savais likimais istorijomis ir mintimis. Svarbu, kad kiekvienas Sibire paklaidintas likimas kiekviena istorija atrastų kelią namo“, – Kauno mero patarėjas Tomas Jarusevičius kauniečius kvietė jungtis prie atminimo akcijos, ištarti vardus, išgirsti likimus ir išsaugoti istoriją. 

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Skirtingi likimai

69-erių kaunietis Zigmas prie amžinosios ugnies grįžo po kelių metų pertraukos. Paskutinį kartą jis čia buvo 2019-aisiais. Vėliau masinių sambūrių vengė dėl pandemijos, o praėjusiais metais prieš pat birželį susilaužė koją. 

„Šiemet aš vėl čia su visais bendraminčiais ir tomis „dūšelėmis“, kurios negrįžo. Mano tėvelis buvo politinis kalinys, o mamytė dalyvavo pasipriešinime, todėl abu juos ištrėmė. Aš gimiau Sibire ir tik 1967 grįžau atgal į Lietuvą“, – kalbėjo Zigmas.

Jo kaimynė Veronika nebuvo ištremta, tačiau savo akimis matė, kaip į vagonus buvo grūdami žmonės. Viename jų atsidūrė moters vyresnėlis brolis, kitame – tėtis.  

„Mačiau, kaip žmones į vagonus varė. Patikėkite, baisi diena buvo. Skaudu prisiminti, tačiau nevalia pamiršti“, – prisiminimais dalijosi Veronika.

Mačiau, kaip žmones į vagonus varė. Patikėkite, baisi diena buvo. Skaudu prisiminti, tačiau nevalia pamiršti.

Greta pensininkės stovėjusi pusamžė moteris dėkojo Dievui, kad jos giminės nepalietė tremtis, tačiau neslėpė, kiekvieną birželio 14-ąją negalinti negalvoti apie tuos, kurie to neišvengė.

„Kaskart sukyla emocijos ir kalbėti tikra labai sunku. Todėl ateinu čia ir mintimis būnu su visais“, – tremtinių ir politinių kalinių likimų knygos skaitymui kaupėsi moteris.    

Skaitys visą parą 

2021 metais siekiant įprasminti tremtinių ir politinių kalinių atminimą, akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ buvo įgarsinta daugiau nei 45 tūkst. vardų, pavardžių ir likimų. Atsiradus galimybei prie akcijos prisijungti ir nuotoliniu būdu, ji pritraukė itin daug entuziastų. Tai tapo tam tikru istorijos tiltu, sujungusiu plačiai po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius.

Šiemet akcija vyks net keturiolikoje skirtingų vietų skirtinguose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Šilalėje, Pajūryje, Panevėžio rajone, Jonavoje, Vilniaus rajone, Raseiniuose, Švenčionyse ir Kabelių parapijoje.

Atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“  sumanytojai neabejojo, kad šįsyk skaitančiųjų skaičiai išliks panašūs kaip ir ankstesniais metais, o gal net ir didesni.

Skaitymai, kaip ir įprastai, truks visą parą – nuo antradienio iki trečiadienio vidudienio, kol namo bus sugrąžintas paskutinio knygoje įrašyto žmogaus vardas. Kaune tikimasi ištarti 11 tūkst. tremtinių ir politinių kalinių vardus, papasakoti jų likimus.