Ruošė karui – ne ringui

Lapkritį minima Lietuvos kariuomenės diena kaunietį V. E. Stralecką nukėlė į sausio 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Akimirką susimąsčiusi, kodėl, netrukus supratau to meto įvykių svarbą Vitalijui Edvardui, apie kurį daugiau žinojau kaip šokėjos Eglės Straleckaitės tėtį.

„Buvau ketvirtas žmogus ginant parlamentą 1991-ųjų sausį“, – išgirdusi  šiuos SKAT pirmojo Kauno rinktinės vado, garbės savanorio, dimisijos majoro V. E. Stralecko žodžius pasijutau taip, kaip prieš kelerius metus mano kalbinti Tito Masiulio jaunimo mokyklos auklėtiniai, nieko nežinoję apie laisvės kovotoją, kurio vardu pavadinta jų ugdymo įstaiga.

Virtualioji erdvė išties šykšti pasakojimų apie V. E. Stralecką, o kalbant apie sausio 1991 m. sausio 13-osios įvykius kur kas dažniau figūruoja kitos pavardės.

„Buvo laikas, kai visai nebendravau su žurnalistais. Ne kartą buvau sekamas KGB. Grįždavau naktį namo, o žmonės automobiliuose nespėdavo užgesinti cigarečių. Vaikščiodavau, kol nuvažiuodavo“, – pokalbį pradėjo V. E. Straleckas.

Tėvų ir senelių skiepijamas vertybes į save gėręs tarsi išdžiūvusi žemė vandenį, Vitalijus Edvardas jau nuo mažų dienų žinojo, kad nėra nieko svarbiau už meilę artimui ir tėvynei, todėl, 1990-aisiais dienraštyje „Kauno diena“ pamatęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kvietimą 19–40 metų vyrus burtis į SKAT, suprato turįs būti struktūros dalimi.

Nepakeičiamas: Kauno rintinės vadas buvo kietas – toks ir liko. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Jeigu jūs pasiryžę padėti laisvos Lietuvos krašto arba pasienio apsaugai, kviečiame, užpildžius anketą, registruotis artimiausioje Sąjūdžio būstinėje“, – išvydęs šį skelbimą, V. E. Straleckas vienas pirmųjų įsitraukė į veiklas.

Baigęs Kauno kūno kultūros institutą, jame įgijęs diplomuoto trenerio specialybę, Lietuvos bokso rinktinės narys ir Algirdo Šociko auklėtinis rūpinosi savanorių fiziniu pasirengimu. Gavęs leidimą naudotis sale Kauno statybininkų rengimo centre, Vitalijus Edvardas kone kiekvieną vakarą po darbų ir net savaitgaliais organizuodavo treniruotes.

„Neruošiau sporto meistrų – vyrus mokiau tiesiog muštis. Tuo metu rūpėjo Tėvynės gynyba, o ne sportiniai pasiekimai“, – pasakojo V. E. Straleckas.

Mus lydėjo minios žmonių, kurie visą laiką dovanojo gėles.

Stipriausia rinktinė

1990-aisiais šalyje ėmė formuotis SKAT rinktinių štabai ir kuopos, pradėtas kovinio rengimo organizavimas, vykdoma valstybinių objektų apsauga. Kauno rinktinė, anot pašnekovo, susibūrė žaibišku greičiu. Nuo rugsėjo kiekvieną dieną užsiregistruodavo po kelias dešimtis naujų narių. Lapkritį jų buvo jau 2 tūkst., o tuo metu Vilniuje iš viso buvo apie 100 savanorių. Rinktinę Vitalijus Edvardas kūrė kartu su Virginijumi Vitalijumi Vilkeliu.

„Taip kartu ir kūrėme rinktinę, aš užsiėmiau praktiniu darbu, o jis – dokumentiniu“, – toliau kalbėjo V. E. Straleckas.

Krašto apsaugos departamento užsakymu buvo pasiūtos juodos uniformos. Kaunui, kuriame tuo metu buvo gausiausia pajėgų, uniformų skirta keli šimtai. Vitalijus Edvardas su nostalgija prisiminė 1990-ųjų lapkričio 23 d., kai taip pasipuošę savanoriai su juo ir V. V. Vilkeliu priešakyje žygiavo miesto gatvėmis.

„Žygiavome iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Mus lydėjo minios žmonių, kurie visą laiką dovanojo gėlių. Žiūrėjome ir nesupratome, už ką, juk nieko nebuvome padarę. Dabar tokios reakcijos tikrai nesulauktume“, – prisiminimais dalijosi V. E. Straleckas, Kauno rinktinės vadu vienbalsiai išrinktas 1990-aisiais.

Nežadėjo pasiduoti

Ruošęsis kruviniems 1991-ųjų įvykiams, sausio 8 d. jis sulaukė Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus prašymo padėti ginti parlamentą. Dar tą pačią dieną į Vilnių buvo išsiųsta 100 žmonių.

Sausio 9-ąją sostinės link pajudėjo dar pusšimtis. Gynybos štabui, kurį sudarė aštuoni žmonės, vadovavo A. Butkevičius. Štabo viršininku buvo paskirtas plk. Jonas Gečas. Kauno rinktinės vadui V. E. Straleckui buvo patikėta vidaus tvarka. Dalis savanorių budėjo pirmame ir antrame aukštuose, likę – ant Aukščiausiosios Tarybos stogo. Jis buvo užminuotas, susmaigstyti strypai, jei rusų okupantai bandytų brautis vidun pro stogą.

„Mano savanoriai saugojo visas įėjimo duris. Prižiūrėjo, ką įleisti, ką išleisti iš Aukščiausiosios Tarybos. Antrame aukšte budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus tuomečių kabinetų“, – tolesnių įvykių eigą dėliojo V. E. Straleckas.

Sausio 8–9 d. savanoriams teko kovoti su „Jedinstvos“ žmonėmis. Centrinio įėjimo ataka prasidėjo 10 val. – į langus pasipylė akmenų kruša, buvo plėšiamos durys. Patekti vidun niekam nepavyko – Kauno rinktinės savanoriai atrėmė visus.

Pėdsakai: 1991-ųjų įvykiai – senose nuotraukose, įrašuose ir V. E. Stralecko atmintyje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Sausio 10-ąją buvo tyla prieš audrą, o mes išsilaižėme žaizdas. Kitą dieną žinojome, kad mus puls, tik nežinojome, kada tiksliai. Tada nusivilkome ir uniformas, nes su jomis būtume buvę taikiniai“, – įtampa, anot pirmojo Kauno rinktinės vado, augo sulig kiekviena minute.

Norėdami išlaikyti psichologinę pusiausvyrą, žmonės davė kario priesaiką. Prisiminę 1940-uosius, kai lietuviai pasidavė be šūvio, tuomečiai laisvės gynėjai nenorėjo pakartoti tos pačios klaidos. Dauguma buvo pasiruošę kovoti ir žūti.

Kovėsi ne visi

Bene ryškiausiai Vitalijaus Edvardo atmintyje išliko sausio 12-osios naktis, kai lempų šviesas Seimo rūmuose pakeitė žvakės. Nors viduje buvo maždaug 1 tūkst. žmonių, tvyrojo kurtinanti tyla. Visi jautė mirties baimę, todėl atliko išpažintį kunigui Robertui Grigui.

„Tuo metu buvau Aukščiausiosios Tarybos pirmame aukšte. Girdėjau, kaip V. Landsbergis kreipėsi į žmones. Jo balso tembras, drąsa kalbėti tai, ką galvoja, buvo kažkas įspūdingo“, – paklaustas, kaip klostėsi įvykiai artėjant lemtingajai sausio 13-ąjai, V. E. Straleckas dirstelėjo į nuotraukas, išskleistas ant stalo.

Buvę Seimo rūmuose žinojo sovietinės armijos judėjimo kryptį. Žinojo, kad jie artinasi prie televizijos bokšto ir pradeda žudyti žmones.

„Jei prie televizijos bokšto nebūtų buvę žmonių aukų, pasaulis nebūtų prabilęs ir, greičiausiai, būtų atakuojama Aukščiausioji Taryba. Dabar dalis žmonių bando prisiimti garbę, kad kažką nuveikė, buvo ypatingi. Iš tikrųjų veikė gynybos štabas. Buvo duodami įsakymai, o mes, savanoriai, juos vykdėme“, – vėliausiai, tačiau iš paties V. Landsbergio rankų antpečius ir laipsnį gavęs V. E. Straleckas parlamentą paliko 1990 m. kovą.

Pašnekovas atviravo, kad iki šiol jaučia nuoskaudą girdėdamas žodžius, esą visa tauta apgynė Lietuvą. Nemažai žmonių baimės perkreiptais veidais tomis dienomis stovėjo prie Lenkijos sienos ir laukė, kuo viskas baigsis. Prie parlamento tuo metu stovėjo apie 10 tūkst. žmonių, kurie ir apgynė Lietuvą.

Užkliuvo vado būdas

Iš SKAT Kauno rinktinės vado posto jis pasitraukė 1992 m. pavasarį, po savanorių išėjimo į pakaunės miškus. Kažkam užkliuvo pernelyg griežtas vado būdas, kitiems pasirodė, kad V. E. Straleckas po sausio įvykių pervargo. Pašnekovas įsitikinęs, kad jis buvo nenaudingas, nes buvo per daug teisingas. Kauno rinktinė sumenko, o V. E. Straleckui buvo patikėtos naujos pareigos. Tiesa, dėl minėtų savybių jas buvęs Kauno rinktinės vadas irgi paliko.

„Mane perkėlė į „Geležinį Vilką“ tikrinti batalionų pasiruošimo. Buvau kaip inspektorius. Baigėsi kova, prasidėjo darbas, – atsakingai vykdęs savo pareigas V. E. Straleckas sulaukė ne pagyrų, o prašymo matyti mažiau, nei reikia. – Jei karys nepadaro prisitraukimo arba žygiuoja kaire ranka ir kaire koja, turiu jį girti? Ne! Aš sakau, kad man nepatinka.“ Negalėjęs susitaikyti su neteisybe, 1994-aisiais jis atsisveikino ir su šiuo darbu.

Vėliau įsidarbino „Achemoje“, kurios prezidentui ir pagrindiniam akcininkui kadaise padėjo apsaugoti didžiausią azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamyklą Baltijos šalyse. Į karines struktūras V. E. Straleckas daugiau nebegrįžo, tačiau to laiko užmiršti negali. Neleidžia jo užmiršti ir kitiems. Istoriją, anot pirmojo Kauno rinktinės vado, turi žinoti kiekvienas.

Judėjimas – variklis

Paklaustas, kaip vertina nūdieną, garbės savanoris, dimisijos majoras apgailestavo, kas tai, kas anksčiau buvo retenybė, dabar tapo įprastu dalyku daugumoje sričių. Kauno rinktinė – ne tokia, kokia buvo; sportininkai – lepesni ir mažiau pajėgūs, nors sąlygos kur kas geresnės; žmonės vieni kitiems virto priešais.

„Daugiau nei prieš 30 metų mes buvome vieningi. Mokėjome susikalbėti. Dabar žmonės susipriešinę. Korupcija – aukščiausio lygio. Visi galvoja, kaip tik į savo kišenę įsidėti. Viską lemia tik pinigai ir pažintys“, – susitaikyti su besikeičiančiomis vertybėmis V. E. Straleckui pernelyg sunku.

Stiprybė: V. E. Stralecko pasididžiavimas – dukra Eglė (ketvirta iš dešinės) ir sūnus Tadas (ketvirtas iš kairės). (T. Biliūno nuotr.)

Veikiausiai dėl to jis atsisakė ir trenerio darbo sporto klube „Gaja“. Buvusiam profesionaliam sportininkui buvo sunku vaikščioti po mokyklas ir kviesti treniruotis abejingus paauglius, kuriems smagiau laiką leisti prie kompiuterių ekranų su sumuštiniais rankoje, nei lavinti kūną, ugdyti charakterį ir siekti rezultatų ringe. Pats Vitalijus Edvardas iki šiol gyvena aktyviai ir nepasiduoda tinginystei. Nors jaučia, kad kūnas ne toks stiprus kaip prieš 40 metų, Vitalijus Edvardas – nuolatinis sporto salės lankytojas.

„Sportuoju penkis kartus per savaitę. Kitaip tiesiog negaliu. Štai ir šiandien jau bėgau pusvalandžio krosą“, – pokalbį su šypsena baigė V. E. Straleckas.