Zalieskų šeima: išmokome akcentuoti tik gerus dalykus

Kauniečių Nijolės ir Giedriaus Zalieskų (N.Z. ir G.Z.) šeima ilgai dvejoja dėl pokalbio. "Neypatingi mes, – šypsosi trijų sūnų – Osvaldo, Aurimo ir Žyginto – mama. – Viskas, kas mums sekasi, tik iš Dievo malonės." Jai džiugu, kad per savo vaikus ir jiedu su vyru, anksčiau vadinę save proginiais katalikais, atrado tikėjimo džiaugsmą.

– Jūsų sūnūs aštuoniolikmetis Aurimas ir šešiolikmetis Žygintas jau šeštus metus patarnauja monsinjorui Adolfui Grušui per šv.Mišių liturgiją. Kodėl gi jūs, tėvai, manėte esą tik proginiai katalikai?

N.Z.: Abu užaugome katalikų šeimose. Abiejų tėvai buvo tikintys, tačiau tikrąjį tikėjimo džiaugsmą patyrėme vaikų dėka. Nežinia, kaip viskas būtų buvę, jei ne sesuo benediktinė Justina. Ji dirbo tikybos mokytoja katalikiškoje mokykloje-darželyje "Šviesa", kurią lankė mūsų sūnūs. Tai ypatinga vienuolė. Tai ji kartu su pirmąja mokytoja Daiva Selvianiene mus atvedė į Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčią, o Aurimą paskatino stoti į Kauno jėzuitų gimnaziją. Šioje bažnyčioje vaikai ruošėsi ir priėmė Eucharistijos, Sutaikinimo ir Sutvirtinimo sakramentus, o mes su Giedriumi lankėme "Alfa" kursą, kuris sustiprino mūsų tikėjimą.

Beje, priešmokyklinę grupę Aurimas lankė Aleksoto darželyje, o D.Selvianienė buvo jo mokytoja. Tais metais ji perėjo dirbti į "Šviesos" mokyklą-darželį. Tad ir mes (drauge su dar šešiais vaikais) nusekėme paskui ją ir pasiryžome net penkerius metus vežioti sūnus į mokslus per pusę miesto (juokiasi). Dabar dėl šio sprendimo labai džiaugiamės, nes jis pakeitė mūsų gyvenimą.

G.Z.: Iš pradžių išties tebuvome proginiai katalikai. Į bažnyčią tik per didžiąsias šventes eidavome. Gimus vaikui ar laidojant artimąjį, būdavo atliekamos visos krikščioniškos tradicijos, bet daugiau iš pareigos, nei iš gilesnio tikėjimo. Nuo sesers Justinos viskas kažkaip nejučia pasikeitė. Džiaugiamės, kad abu sūnūs – savo valia, mūsų neprašomi – patarnauja kunigui. Monsinjoras A.Grušas jiems iš tiesų didelis autoritetas, pozityvumo ir tvirtumo pavyzdys. Niekada nesukritikuos padarius klaidą. Šalia jo viskas taip lengvai pavyksta. Auga ir tvirtėja sūnų pasitikėjimas savimi.

Svarbiausia – pagarba, meilė ir pasitikėjimas. Kiekvienas šeimoje turi būti išklausytas, kiekvieno nuomonė – vienodai svarbi. Stengiamės vaikus mokyti savo pavyzdžiu, o ne žodžiais.

– O kuo užsiima dar vienas sūnus?

N.Z.: 26-erių Osvaldas – mano sūnus iš pirmosios santuokos, bet drauge su Giedriumi jį auginome. Šiuo metu jis parvykęs iš Anglijos. Aštuonerius metus ten gyveno. Dirbo, remontavo motociklus. Jie – Osvaldo gyvenimo aistra.

– Ar broliai gerai sutaria?

N.Z.: Osvaldas jau seniai savarankiškai gyvena. O tarp Aurimo ir Žyginto visko buvo. Tiek susiriedavo, kad net iki mėlynių tarpusavio santykius aiškindavosi. Laimei, sužinojome mes su vyru apie tokią STEP programą. Ji skirta tėvams, siekiantiems ugdyti ir tobulinti savo vaikų auklėjimo įgūdžius. Žodžiu, ji vienija panašių rūpesčių turinčius tėvus. Susirinkimų metu mes dalydavomės su vaikų auklėjimu susijusiais sunkumais, visi drauge ieškodavome sprendimo alternatyvų ir mokėmės pozityvių bendravimo su vaikais būdų, kurie stiprintų vaiko atsakomybę ir bendradarbiavimą šeimoje.

Atvirai: Nijolė ir Giedrius džiaugiasi, kad tikėjimas sutvirtino visos šeimos tarpusavio ryšį. Reikšminga diena – Sutvirtinimo sakramentas Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje.

– Ar užteko dvylikos savaičių trukmės STEP mokymų, kad sūnūs nustotų pyktis ir šeimoje įsivyrautų ramybė? Betgi mokytis ėjote judu su vyru, o ne Aurimas ir Žygintas?

N.Z.: Taip ir turėjo būti, nes STEP programa skirta įvairaus amžiaus vaikų turintiems tėvams – ne vaikams. Kursas vyko remiantis autorių kolektyvo sudaryta "Paauglių tėvų knyga". Dar gavome daug papildomų skaitinių.

G.Z.: Iš tiesų stengiamės lankyti įvairius mokymus ir seminarus. STEP grupės mokymus lankėme Psichologinės paramos ir konsultavimo centre. Juos vedė psichologė, lektorė, pozityvios tėvystės STEP sertifikuota mokymų vadovė Ingrida Pilkionienė. Jau pačią pirmą dieną reikėjo surašyti svarbiausias problemas. Rašėme ir apie brolių tarpusavio nesutarimus, ir apie priklausomybes nuo technologijų, ir pan. Įdomus buvo tų mokymų formatas. Tėvai dalydavosi savo problemomis, patirtimi, turėdavo atlikti namų darbus, specialias užduotis. Dažnai po tokių pokalbių – išgirdus, kokių problemų dėl vaikų turi kiti tėvai,  mūsiškės atrodydavo tokios mažytės, netgi juokingos.

– Ir prie kokių šeimai naudingų išvadų priėjote kursui pasibaigus?

N.Z.: Po STEP mokymų mūsų šeimos santykiai labai pagerėjo. Pajutome kitokią gyvenimo kokybę, kai vaikai padeda, užjaučia, bendradarbiauja. Seniau netikėjau, kad įmanoma taip gyventi ir džiaugtis kiekviena gyvenimo diena (nors ir sunkia), kai jos netemdo tarpusavio nesutarimai.

Supratome, kad šeimoje labai svarbus tėvų pavyzdys. Vaikai juk viską atspindi. Ligi tol mėgdavau ir prieš vyrą, ir vaikus pakelti balsą. Atrodė, kad visose šeimose taip priimta. Jei vaikai pamokų neparuošė ar blogą pažymį gavo – gerai apšaukti turi. Labai daug klaidų padariau augindama ir auklėdama savo pirmąjį sūnų, dėl to labai gailiuosi. Tik po kursų supratau, kad santykiai šeimoje turi būti grįsti pagarba vienas kitam – ne muštru. Todėl iš pradžių nerimavau, kaip reikės viską, ką lig tol garsiai išsakydavau, nutylėti, savyje užrakinti. Vis mąsčiau, kodėl reikia išaukštinti tuos dalykus, kurie patinka, o sumenkinti tuos, kurie nepatinka.

G.Z.: Teko išmokti akcentuoti tik gerus dalykus. Nes tai, į ką sukoncentruoji dėmesį, tas auga, didėja, plečiasi, įgyja persvarą. Nebuvo iš pradžių lengva šnekėti su paaugliais taip, kad ta kalba jiems neatrodytų kaip kažkoks priekaištas ar sąlygų diktavimas. Iš pradžių mokėmės parinkti žodžius. Kursai mums padėjo susistyguoti santykį su vaikais, o tuomet ir jų bendravimas vienas su kitu keitėsi. Supratome, kad kokiu tonu kalbėsi su savo vaiku, tokį jis priims kaip normą. O kai užaugs, išeis iš mūsų namų, ieškos antrosios pusės, darbdavio, kurie kalbės su jais tokiu tonu, kokiu kalbėjome mes.

– Minėjote, kad jūsų vaikai niekada nematė savo senelių. Abu anksti jų netekote. Ar pasijautė kada, kad berniukai dėl to jaučiasi kaip medžiai be šaknų?

N.Z.: Nežinau… Gal mes labiau su vyru pasigedome senelių pagalbos žodžiu ar veiksmu. Gi niekas mūsų nemokė, kaip tinkamai tuos vaikus auginti. Nepažįsta mūsų vaikai senelių. Būdavo, rašinį mokykloje apie senelius reikia rašyti, o jie nežino ką. Mūsų klausia. Taip graudu tada būdavo… Ir jų gaila, ir savęs. Visur su savimi vaikus vežiojomės – nebuvo pas ką palikti reikalui esant. Kai Aurimas dar buvo visai kūdikis, kiek galėjo, tiek padėjo mano krikšto mama Elena (mamos sesuo).

Iš pradžių nebuvo lengva šnekėti su paaugliais taip, kad ta kalba jiems neatrodytų kaip kažkoks priekaištas ar sąlygų diktavimas. Iš pradžių mokėmės parinkti žodžius.

– Abu jūsų sūnūs jau nuo mažumės ir breiku domisi?

G.Z.: Įdomi tai sporto šaka, net į olimpinių žaidynių programą jau įtraukta. Gera klausa ir muzikalumas čia reikalingi, ne tik puikus fizinis pasiruošimas. Juk per varžybas turi šokti ne pagal savo pasirinktą muziką, o pagal tokią, kuri tau tenka. Čia reikia sugebėti improvizuoti.

N.Z.: Kai jaunėlis Žygintas pradėjo pievelėje vartytis ir ant rankų vaikščioti, tai ir nuvedžiau jį į šokių studiją RED. Nė nepamenu, kiek metų jam buvo. Dabar taurių visa lentyna namuose pririkiuota (juokiasi). Kol maži sūnūs buvo, lengviau tuos apdovanojimus sekdavosi pelnyti. Dabar jau su suaugusiaisiais vienoje grupėje tenka varžytis. Tačiau ne dėl laimėjimų treniruotes lanko. Tiesiog labai patinka šis užsiėmimas, padeda tobulinti fizinę formą ir susirasti bendraminčių.

– Dažnai vaikai, priaugę paauglystę, jau nebeleidžia tėvams į varžybas ateiti. O kaip jums su Giedriumi – ar dar galima pro rakto skylutę į sūnus, šokančius breiką, pasižiūrėti?

N.Z.: Na, dabar dažnai tik vaizdo įrašą iš varžybų pažada parvežti (juokiasi). Nors jei rimtai, gal iš tiesų tas tėvų jaudulys vaikams šiek tiek kenkia. Juk turime tą tarpusavio siūlą, per kurį su vaikais tarsi nematoma bambagysle esame susieti. Aišku, jaudinuosi. Kad viskas gerai pavyktų, kad nesusilaužytų ko. Pavojinga tai sporto šaka.

– O koks šeiminis laikas kartu – ar dar džiaugiatės tomis retomis akimirkomis?

N.Z.: Anksčiau daugiau laiko drauge praleisdavome. Paprastai vasaroms į mūsų lietuvišką pajūrį važiuodavome, kol vaikai maži buvo. Kai paaugo, mėgdavome visi į užsienį palėkti. Automobilį išsinuomodavome ir keliaudavome, kol visas mums rūpinčias šalies įžymybes, gražiausius gamtos kampelius apžiūrėdavome. Tik šita vasara kažkaip nesuplanuota liko. Gal baidarėmis dar plauksime. Ir būtinų būtiniausiai motociklais važinėsimės.

– Tai bent šeimynėlė! Negi tikrai motociklus minėjote?

N.Z.: Tikrai tikrai… Tiek vyras, tiek ir sūnūs motociklus vairuoja. Tiesa, Žygintas vairuoja motorolerį, tačiau jau irgi ruošiasi motociklo teises laikyti. Aš viena kol kas nevairuoju. Man gerai, kai mane kas nors veža (juokiasi). Bet vyras spiria, kad ir aš išmokčiau. Gal kada nors, kai pribręsiu. Šiuo metu kiekvienas vairuojantis turi po savo atskirą transporto priemonę. Dažnai sėdame ant jų visi ir lekiame tai į Birštoną, tai kur nors prie marių ar į gamtą. Bet kur, kur tik sugalvojame. Atrandame daugybę gražių vietovių. Į tolimas keliones kol kas dar nevažiuojame visi kartu. Tik Osvaldas motociklu prie jūros nulekia.

G.Z: Aš nuo pat jaunystės norėjau lankyti motokroso užsiėmimus, šokinėti motociklu per tramplinus, murkdytis purve ir t.t. O į tą svajonę atvedė mano tėvų draugas. Jis buvo motokroso lenktynininkas. Su juo daug laiko praleisdavau. Deja, šeimoje buvau vienturtis, tai tėvai manęs į motokrosą neleido. Sakė, per daug pavojinga. Vėliau, jau gimus Aurimui, įsigijau kroso motociklą. Nors profesionaliai sportuoti jau buvo per vėlu, tačiau savo svajonę – jį valdyti – įgyvendinau. Motociklus remontuoju pats, dažnai pagalbos ar patarimo kreipiuosi pas Osvaldą. Šioje srityje jis jau turi nemažai patirties. Taip pat ir jaunėliai neatsilieka: savo technikos smulkius remonto darbus atlieka patys ar vyriausio brolio prižiūrimi. Smagu visiems meistrauti – tik jau garažas darosi per mažas (juokiasi).

Aistra: Giedriaus vaikystės svajonė – motociklai – ilgainiui tapo visos šeimos laisvalaikio pomėgiu.

– Ar iš aplinkinių nesulaukiate klausimų, ką daryti, kad šeimoje gyventi būtų gera?

N.Z.: Į šį klausimą mums ir patiems labai sunku atsakyti. Nesame niekuo ypatingi ir neprisiimame jokių nuopelnų. Viskas, kas mums sekasi, – tai tik iš Dievo malonės. O sunkumus ir išbandymus priimame kaip galimybę tobulėti. Svarbiausia – pagarba, meilė ir pasitikėjimas. Kiekvienas šeimoje turi būti išklausytas, kiekvieno nuomonė – vienodai svarbi. Stengiamės vaikus mokyti savo pavyzdžiu, o ne žodžiais. Kartais patariame, bet neretai patarimo klausiame ir vaikų.

– O kaip dalijatės pareigomis, buitimi šeimoje? Gal pripažįstate Giedrių šeimos galva, o Nijolę – jos kaklu, kuri tą galvą reikiama linkme sukioja?

N.Z.: Nėra pas mus nei galvų, nei kaklų – draugai mes visi. Džiaugiamės gavę tokią galimybę šį gyvenimo kelią keliauti kartu. Buities per daug nesureikšminame. Neskirstome darbų į vyriškus ar moteriškus. Visi mokame gaminti valgį, tvarkyti namus, pjauti žolę ar daryti kitus darbus. Stengiamės vieni kitiems padėti, o ir patys visuomet sulaukiame pagalbos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių