Griaunama vila Žaliakalnyje: ar institucijos galėjo tam užkirsti kelią?

„Labai svarbu, kad būtų aiški valstybės pozicija, kad tam tikrose teritorijose, tam tikrus objektus, dėl tam tikrų stilistinių ir socialinių aspektų – saugome ir tai yra vertybė“, – sako architektūrologas dr. Vaidas Petrulis, KTU docentas, vertindamas plačiai nuskambėjusią istoriją apie Žaliakalnyje, Perkūno alėjoje, griaunamą namą.

– Vis dar nerimsta aistros dėl Perkūno alėjoje griaunamo namo, kaip jūs vertinate šią situaciją?

– Aistros, ko gero, dar ilgokai nerims, nes situacija nevienareikšmiška ir kartu labai daug sluoksnių už jos slypi. Pagrindinė problema, mano galva, yra tai, kaip mes, kaip valstybė, suvokiame kultūros paveldo vertybes ir kaip jas vėliau gebame saugoti. Šiuo atveju esama problematikos abejose vietose. Jeigu mes kalbame apie įprastus paminklus – Pažaislio vienuolyną, katedrą – ko gero, niekam nekyla minčių, viskas aišku – reikia saugoti.

Žaliakalnio arealas yra fantastiškas, kaip mes dažnai sakome – tai yra miesto sodo pavyzdys, XX amžiaus koncepcija.

Tuo tarpu apie gyvenamąją architektūrą, kuriai dar nėra sukakę nei 100 metų, tiesa, gal jau tuoj bus, matyt 1928 metais pastatas buvo pastatytas, yra toks pasakymas, kad pirmas 100 metų pastato gyvenime yra pats pavojingiausias. Greičiausiai jis arba gali būti nugriautas, rekonstruotas, perdarytas. Gyvenamosios paskirties pastatais visuomenėje vis dar kartais abejojama – ar čia paveldas, ar ne paveldas. Labai svarbu, kad būtų aiški valstybės pozicija, kad tam tikrose teritorijose, tam tikrus objektus, dėl tam tikrų stilistinių ir socialinių aspektų – saugome ir tai yra vertybė. Šiuo atveju tos abejonės šiek tiek yra. Šis atvejis truputį šokiruoja, nes, nepaisant to, kad jis yra saugomas valstybės kaip urbanistinės teritorijos dalis, galima lengva ranka staiga bandyti nušluoti nuo žemės paviršiaus ir tikėtis, kad niekas neatsitiks. Tokiu atveju kyla klausimas: kaip saugome, jeigu gali atsitikti tokie precedentai?

– Atvejis labai kontroversiškas. Su daug pusių, ko gero?

– Taip, nes ta vertės abejonė, kaip specialistui ir manau didžiajai daliai išsilavinusios visuomenės, visai nekyla. Dabar Kaune kaip tik yra rengiama UNESCO nominacinė byla, kad Kaunas galbūt papuls tarp UNESCO pasaulio paveldo vietovių. Ir, be abejo, Kaunas nėra ta vieta, kuri turi kvapą gniaužiantį paminklą, kaip, pavyzdžiui, Sagrada Família Barselonoje. Mūsų stiprybė yra įvairovė, jaukus mastelis, modernizmas turi žmogišką dimensiją, žmogišką veidą. Paprastai modernizmas yra tada, kai ant tuščio žemės paviršiaus statomi didžiuliai kompleksai. O čia – ne. Čia yra jaukus, žmogiškas, turi įvairovės. Ir tokie objektai, kurie yra išlikę, pavyzdžiui, Žaliakalnio arealas yra fantastiškas, kaip mes dažnai sakome – tai yra miesto sodo pavyzdys, XX amžiaus koncepcija. Šioje teritorijoje išlikusių autentiškų pastatų tikrai neknibžda. Tai yra vienas iš tų, kurie išlaikė autentiškumą. Jeigu žiūrint profesionalo akimis, net abejonės nėra – čia vertybė.

Jeigu mes lengva ranka šluosime nuo žemės paviršiaus, Žaliakalnis taps eiliniu rajonu.

1975 metais Europos architektūros paveldo chartijoje yra labai aiškiai parašyta, kad vertybėmis gali ir turi būti pripažįstami ne tik išskirtinės estetinės vertės objektai, bet ir tie, kurie aplinkai suteikia charakterį. Pats savaime vienas objektas gali būti jaukus ir įdomus, bet iš pirmo žvilgsnio nekris į akį, kad tai yra vertybė, bet jis yra neatsiejama charakterio dalis. Lašelis po lašelio ir sudaro visumą. Kodėl žmonės nori gyventi Žaliakalnyje? Nes ten yra tas savitas charakteris.

– Bet, žinote, pasitaiko manančių, kad aš noriu gyventi Žaliakalnyje, tarp medinukų, bet pats noriu gyventi moderniame name.

– Sakyčiau, kad čia yra pagrindinis valstybės ir paveldosaugos uždavinys. Jeigu žiūrėtume į šiuolaikinę paveldo teoriją, labai daug kalbama apie tai, kad neturėtume uždrausti raidos, kad ji urbanistinėje teritorijoje yra įmanoma. Bet ta raida neturi baigtis tuo, kad savininkas pasiima naudą, t. y. aplinka suteikia jam estetinę vertę, galbūt net ir moralinę vertę, nes jis gyvena prestižiniame rajone. O pats nepagerina šitos vertės. 

Šitoje vietoje yra svarbūs ne tik estetiniai, bet ir socialiniai dalykai. Socialinis kokybės užtikrinimo, tęstinumo klausimas. Jeigu pasidarys tokio pobūdžio rajonas – nebūtinai Žaliakalnis – naujų, prabangių vilų kvartalu, tada apie saugomą teritoriją jau nekalbame. Tada kalbame apie prabangų rajoną, bet ar tikrai jam reikia egzistuoti būtent šitoje vietoje?

– Kas liktų iš Žaliakalnio, jeigu čia atsirastų stiklinės, šiuolaikiškos vilos?

– Būtent. Įdomiausia, kad jis yra išlaikęs aurą, bet konkrečių, autentiškų objektų jau tikrai nėra daug. Taip, jų yra, kai kurie netgi mediniai pastatai labai gražiai tvarkomi. Pozityvių pavyzdžių tikrai yra, bet juos reikia toliau saugoti ir pozityvius pavyzdžius rodyti kaip gerąją praktiką. Jeigu mes lengva ranka šluosime nuo žemės paviršiaus, Žaliakalnis taps eiliniu rajonu.

Kažkuriuos naujus pastatus galbūt ateities kartos pripažins paveldu, bet tai, ką mes turime iš tarpukario, tai turime tiek ir ne daugiau. Daugiau niekada nebus, gali būti tik mažiau.

– Kalbant apie namą Perkūno alėjoje, kur, kaip jūs sakote, net nekyla abejonių, kad tai yra paveldas, feisbuke skaičiau nemažai komentarų, kuriuose žmonės sakė: ten jau buvo griūvanti lūšna, pastatyta iš lentelių, savo atgyvenusi, asbestiniu šiferiu degta, žodžiu – nedidelis nuostolis, kad ją ir nugriaus.

– Kalbame apie paminklus, kurie ir buvo sukurti būti paminklais – tarkime, Centrinis paštas yra 500 metų Vytauto mirties jubiliejui įkurtas pastatas, nes šalia savo praktinės funkcijos jis nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip tam tikras paminklas. Šiuo atveju labai svarbu švietimas ir klausyti profesionalų nuomonės. Tam yra visa eilė įvairių šalių patirčių, profesionalai dalinasi gerąja praktika ir tuo suvokimu, kaip keičiasi paveldosauga. 

Architektūra nėra vien tik fizinis pavidalas, yra ir reikšmė, subjektyvus, kultūrinis sluoksnis. Tai nėra vien tik fizika, chemija ir matematika. Todėl mes ir traktuojame, kad architektūra – ne tik statyba, bet ir meno rūšis. Kartais sakoma, kad paveldas yra tarsi gamtos ištekliai, jų kažkiek turime ir jų nebegalime atnaujinti. Kažkuriuos naujus pastatus galbūt ateities kartos pripažins paveldu, bet tai, ką mes turime iš tarpukario, tai turime tiek ir ne daugiau. Daugiau niekada nebus, gali būti tik mažiau. Kuo labiau apimtį mažinsime, tuo miestas taps skurdesnis. 

Dr. Vaidas Petrulis. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kai kurie sako, kad žmogus nori gyventi komfortiškai. Bet jeigu perki Žaliakalnyje namą, tai tu žinai, ką perki. Ir tu, būk mielas, juo pasirūpink. Tai nebuvo iš nežinojimo. Mūsų studijoje lankėsi Kauno miesto savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, kuris pasakojo, kad namo savininkas pas jį lankėsi jau prieš penkerius metus ir jam buvo aiškiai pasakyta, kad jis negali griauti ir pastato vietoje statyti kito namo.

– Tai yra klasikinis pavyzdys, kai norima pasiimti tai, ką duoda aplinka – charakterį, prestižinės vietos statusą, kurį, beje, sukuria tokie pastatai, ir kartu gauti tą komfortą, kurį galėtum susikurti gyvendamas priemiestyje, kuris yra naujai kuriamas ir, natūralu, kad gali būti kitokie sprendimai. Mes daug šnekame, kad Žaliakalnis yra išskirtinė teritorija, kad ji yra svarbi nacionaliniu mastu. Pasaulis margas, kažkam aktualūs kiti dalykai – tai prašau, yra kitų erdvių, kur graži gamta, gera kaimynystė. Pasirinkimų yra daug. O išteklių, kuriuos mes turime, nebegrąžinsime atgal.

Tas atvejis skaudus, nes yra akivaizdus autentikos praradimas. Kita vertus, jis rodo, kad tai yra ne tik privačių iniciatyvų klausimas – gražu, kad Žaliakalnio bendruomenė taip aktyviai stojo ginti – bet ir strateginio valstybės mąstymo uždavinys, kad jeigu buvo vienas precedentas, galbūt bus ir kitas. Tie objektai, kurie išlaiko miesto charakterį, turėtų būti vienareikšmiškai įrašyti kaip saugotini ir kad žmogus neturėtų iliuzijų pakeisti šią situaciją. 

– Šiuo atveju savininkas neturėjo turėti tokių iliuzijų, bet tas beribis įžūlumas – kai vieną kartą griauna – sustabdo, antrą kartą griauna. Galiausiai, pradeda griauti savaitgalį, tikintis, kad nesustabdys. Laimė, kad minėtas S. Rimas ir kitų institucijų darbuotojai jau ne darbo metu vyksta prie griaunamo namo. Ar buvo kada nors toks precedentas, kai žmogus griauna namą, kai jam buvo neleista to daryti?

– Kiek žinau, Klaipėdoje buvo panašus atvejis. Ten mūrinius namus, berods XVIII amžiaus nugriovė. Tai irgi buvo pakankamai įžūlus atvejis. 

– Ar institucijos galėjo kažkaip užkardyti kelią? Žinoma, bepigu sakyti: kur buvo policija, kur buvo paveldo saugotojai, kai jų reikėjo? Bet fiziškai, negi žmonės turėjo ten budėti pasistatę palapines?

Jeigu galima naikinti ir nesulaukti pasekmių, tada atsiduriame keistoje situacijoje ir tas teisingumas yra pasirinktinis – vienam galima, kitam ne. Taip neturėtų būti.

– Šį klausimą turbūt reikėtų adresuoti atsakingoms institucijoms, plačiai komentuoti negaliu. Bet po pirmo sustabdymo dar nebuvo praradimai labai baisūs, nes griauti pradėta, natūralu, nuo stogo, jį, ko gero, reikėjo atnaujinti. Tai, kad atnaujinama pastato danga nereiškia, jog galima nugriauti visą pastatą. 

– Bet ar dabar galima tikėtis, kad pastatas bus atstatytas? Teismas juk gali įpareigoti.

– Aš to labai tikiuosi. Jeigu žiūrėtume į paveldo teoriją, labai svarbus aspektas yra autentiškumas. Jeigu saugome iš praeities, turi būti išlikusi autentika. Visgi, išskirtiniais atvejais, Kaunas nebūtų pirmas – atstatymo praktika yra išskirtiniais atvejais. Šiuo atveju, manau, taip yra, nes tai – socialinio teisingumo precedentas. Jeigu galima naikinti ir nesulaukti pasekmių, tada atsiduriame keistoje situacijoje ir tas teisingumas yra pasirinktinis – vienam galima, kitam ne. Taip neturėtų būti. 

– Kaip įsivaizduojate Žaliakalnio tolimesnę raidą? Nežinau, kiek tie medinukai dar stovės.

– Yra puikių pavyzdžių, kai pastatai yra sutvarkomi. Yra ir gražiai tvarkomų mūrinių pastatų. Aš tikiu, kad tie objektai, kurie yra išlaikę autentiką, atsidurs kultūros paveldo registre kaip atskiri objektai. 

– Kaunas savo medine architektūra yra unikalus visoje Europoje. Tik skandinavai mediniais namais taip pat gali pasigirti. Jeigu neklystu, Žaliakalnis išskirtinis, nes jis ir statėsi kvartalais?

 – Įdomu, kad Žaliakalnyje yra įvairialypiškumas. Šalia stovi medinukas ir mūrinukas – ta įvairovė ir suteikia charakterį. Svarbu, kad atsirastų daugiau žmonių, kuriems tai yra įdomu, patrauklu, ir kurie nori tai puoselėti. Yra dalis visuomenės, kurie turi tą nusiteikimą. Svarbu, kad tie objektai atsidurtų tų žmonių rankose, kuriems tai yra aktualu ir įdomu. Valstybė už savo lėšas negali visko sutvarkyti. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tadas

Tadas portretas
Kaip bebūtų, įstatymai namo nugriauti neleidžia. O prieš įstatymus visi lygūs, nesvarbu - važinėji dviračiu, ar prabangiu BMW. Griovimo veiksmas buvo nelegalus, ir už tai būtina atsakyti įstatymų numatyta tvarka. Savininkas kuo puikiausiai žinojo, kad namo griauti negalima, bet vis tiek ryžosi. Norėjo gyventi prestižiniame rajone, apsuptame paveldo pastatų, bet pats prie grožio niekuo neprisidėti. Budulis. O visi, kurie namą vadina lūšna ir nevertingu - tik parodot savo ,,išsilavinimą". Tokie patys buduliai, kaip ir savininkas. Galit kartu klubą įsteigti.

Kaunietis

Kaunietis portretas
Su tuo namu kaip su tais šunimis atėmė dabar nėra kur dėti ir už ką šerti, bet koks triukšmas turi būti pamatuotas. Valstybė nesirūpina paveldu, tai visiems žinoma. Karalius visur triukšmauja , jai projektas ne jo... Gal pasiūlytų savininkui lėšų atstatyti paveldą, būtų ne autentika, bet Valdovų rūmų variantas.

kaunietis

kaunietis portretas
Jeigu zmogus turejo visus leidimus tai bausti ir sodinti reikia tuos kurie isdave tuos leidimus.Kol nebus baudziami isdave leidimus tol bus tas bardakas.O kai nubaus isdavusius leidimus tada kiti pagalvos pries pasirasydami.
VISI KOMENTARAI 39
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių